NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10043&OId=7053
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius, jis turėjo tris sūnus: du buvo gudrūs, o vienas kvailas. Sykį tas vadinamas kvailys vaikščioja išėjęs pagiriu, patiko tokį senuką. Tas senuks sako:
– Te tau šitą mašnutę, tau ji bus kada dideliai reikalinga. Kap tu kada norėsi, tai atidarysi, tai pirmiausiai iššoks sidabro arklys, o kitąsyk kad reiks o tą mašnutę paspausi, tai iššoks aukso arklys, o jei da reiks, tai iššoks deimanto arklys.
Tas kvailys padėkavojo tam senukui už jo dovaną ir nuvė sau.
Ale ne po ilgam viens karalius turėjo vieną dukterį, o jau ją norėjo ženyt. Tai tas karalius davė nuliet stiklo kalną, parašė in visas karalystes, kad jis paskirtoj dienoj pasodys savo dukterį ir katras užjos ant stiklinio to kalno, o toj duktė inspaus pečėtį in kaktą, tai tas bus žentas to karaliaus.
Dažinojo tie išmintingiejie karaliūnai apė tai, kad paskirtą dieną anas karalius pasodino dukterį ir per tas dienas gali jotie. Susirinko ten visokių jojikų, išsirengė ir tie karaliūnai. O tas kvailys ir prašosi pas tėvą, sako:
– Leisk ir mane jotie an stiklinio kalno.
– Ką tu veiksi?
– Nale aš norėčia ir ten pažiūrėt.
– Na, tai gali aitie, tik žiūrėk, kad kas nesumintų.
Tas kvailys, išėjęs už dvaro, paspaudė tą savo gautą mašnelę – iššoko iš jos sidabrinis arklys ir toki rūbai. Jis apsirengė, užsėdo an to arklio, nujojęs užjojo iki pusei kalno, apsisuko ir vėl parjo. Tie rūbai prapuolė su arkliu, o jis parėjęs sėdi an savo paprastos vietos.
Kaip tie jo broliai parjojo, tas kvailys klausia:
– O ką, ar užjojot an stiklo kalno?
Sako:
– Ką tu užjosi: atjojo toks galijotas visas sidabre ir an tokio arklio, užjo iki pusei kalno, apsisuko ir kaip nujo, teip nujo.
Kitą dieną vėl tie broliai išjo, o tas kvailys vėl užsėdo an aukso arklio, nujojęs užjojo an kalno, apsisuko ir vėl – atgal.
Trečią diena išjojo tie jo broliai, o jis paskui sėdo an deimanto arklio deimanto rūbais, atjojo, užjojo an to kalno, tą paną pabučiau, toj pana jam pečėtį prispaudė prie kaktos ir nujo sau. Parjojo namo. Tas arklys prapuolė, o jis vėl sau būna an savo vietos.
Parjojo tie jo broliai – klausia:
– O ką, ar užjojot?
– Ką tu užjosi: atjojo toks deimantinis, užjojo, paną pabučiau ir nujo savo keliais.
Dabar tas karalius išsiuntė raštus po visas žemes, kad ieškot tokį žmogų su pečėčiu an kaktos. Visur išieškojo – nėra. Atėjo ieškot pas tą karalių: rasi, sako, tas kvailys užjo. Atėjo pas jį, pažiūri – kad teisingai, tas pats. Tiedu karaliūnai, jo broliai, tuo puolė jam po kojų, melsdami atleidimo, o jį tuo nugabeno su didele godone. Ir apsiženijo su tąj pana, ir liko karalium tenai an tos žemės.
PATEIKĖJAS: Matulaitis iš Matarnų
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Gražiškių k.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 77-78, Nr. 18
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 18
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas