NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10095&OId=7124
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks dvarponis, jis turėjo tris dukteris. Ale vieną sykį rengiasi važuot tas pons in miestą, o tos mergos vaikščioja apė tėvą. Ir sako vyriausia:
– Aš jus, tėveli, ką prašyčia.
– Oką?
– Kad jūs man nupirktumėt šilkų andaroką.
– Nupirksu.
O toj antroji sako:
– Aš norėčia, kad jūs man nupirktumėt gražų skriblių.
Sako:
– Nupirksu.
O trečia, jauniausioji, prašo:
– Man, tėveli, daugiau nieko, tik nupirkit gražių kvietkų.
Sako:
– Gerai, ir tau nupirksu.
Nuvažiau in miestą, nupirko vyriausiai andaroką, antrai – skriblių, o jauniausiai užmiršo tų kvietkų nupirkt. Važuoja jau jis namon, jam pakelėje buvo užkeiktas dvaras, o sode mato, kad labai gražios kvietkos žydi. Sako: „Aisu in šitą sodą, pasiskinsu kvietkų ir parvešu“. Nuvėjo in tą sodą, ėmė skinti. Ale kaip tik pradėjo skint, teip štai atsirito šiaudų kūlys, sako:
– Jei nori susiskint tų kvietkų savo dukteriai, tai tu turi po trijų metų man ją pažadėt.
Norėtųs tam ponui tų kvietkų – nėr kas jam daryt, pažadėjo ją tam šiaudų kūliui. Sako:
– Po trijų metų tu man ją in šitą sodą atgabenk.
Susiskynė kvietkų, parvažiau namo, duoda vyriausiai andaroką, antrai – skriblių, o jauniausiai duodams tais kvietkas, verkia.
– Ko jūs verkiat?
– Ką aš neverksu, kad aš tave pažadėjau ana tam užkeiktam dvare šiaudų kūliui.
– Neverk, tai nieko.
Perėjo tie trys metai. Sako tėvas:
– Na, renkis, vaikeli, jau važuosim.
Toj duktė apsirengė, nuvažiau in tą dvarą, ir paliko ją tenai.
Nežinau, ar ilgai, ar trumpai ji ten perbuvus, atėjo ji ten sode pas prūdą – guli kūlys šiaudų, teip sudžiūvęs, kad net varpos užsirietę aukštyn. Toj pana sako:
– Reikia tą kūlį suvilgyt.
Pradėjo an to kūlio liet vandeniu – žiūri, kad iš kūlio lenda čebatai. Ji toliau liet – išlindo kojos iki kelių. Toliau – daugiau jų išlindo. O jau gražus ponaitis, kad negali atsižiūrėt! Dabar sako:
– Kaip mudu čia būsim tam dvare neženoti? Kad tu mane išgelbėjai, tai dabar mudu ženysimės.
Tuo padavė užsakus, apsiženijo, ir liko tam dvare gyvent.
PATEIKĖJAS: Ona Paliuliūtė
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 105-107, Nr. 38
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 38
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas