NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10111&OId=7143
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kaip kitąsyk prie baudžiavų buvo toks pavargęs ūkinykas. Jis jau teip nusigyveno, kad jis neturėjo nė vieną kumelę. Nežinau, dėl kokios tai priežasties jam atvedė velnias šyvą kumelę. Sako:
– Atvedžiau tau kumelę – turėsi kuom lauką dirbtie. O kad prasigyvęsi, tai tu man ją atiduosi.
Tas žmogus nudžiugo, gavęs kumelę, sako:
– Jau tik galėsu lauką dirbtie ir baudžiavą kiek tiek atliktie.
Toliau iš tos kumelės prisiveisė arklių. Ėmė pardavinėtie ir jau dailiai prasigyveno. Toj kumelė kaip paseno, o velnias neatėjo jos atimt, tai jis ją pardavė. O kaip jis ją tik pardavė, anryt jau velnias – čia.
– Na, – sako, – parodyk šyvutę. Rasi tu per tiek daug metų sukūdinai?
Sako:
– Paspėsi pamatyt. Da pirmiau parodysu tau savo turtą, ką iš tos tavo kumelės prasigyvenau.
Nuvėjo in stubą, davė gert ir valgyt. Tas velnias apsigėrė. Aina in sodą – stovi tuščias avilys. Tas velnias klausia:
– O kas čia?
Sako:
– Tai mano tėvas turėjo akuliorus, tai nog jo akuliorių makštis.
Sako:
– Tai duok man juos.
– Gali imt.
Tas velnias, užsidėjęs tą avilį, aina toliau. Pamatė velnias akėčias senas, sako:
– O kas čia?
– Tai, girdi, mano tėvo nabašnyko šukos no ūsų.
– Tai duok man.
– Gali imtie.
Tais akėčias užsimovė an galvos. Pamatė spragilą, sako:
– Kas čia?
– Tai mano tėvo botagas.
– Tai duok tu man, tai bus man šyvukei pamuštie.
– Gali imtie.
Užsikabinęs tą spragilą an peties, aina toliau. Pamatė piestą, klausia:
– Kas čia?
– Tai, – sako, – mano tėvo cukrinyčia.
Pamatė toliau ląstas.
– O kas čia?
– Tai mano tėvo tabakierka.
– Tai rasi ir tą man duotum?
Sako:
– Gali imt.
Tas velnias susikrovė viską an pečių.
– Nale, – sako, – jau viską apžiūrėjom, ale dabar jau pajodyk šyvukę.
Tas žmogus sako:
– Ak, kad, teisybę pasakius, tai aš iš tavo šyvosios mažą naudą turėjau. Pabuvo pas mane porą metų ir kaip išė, tai išė in girią, o dabar jau kiek metų braukia vasarojų, kad ką pasėju pagirij. O kad noru ją pagautie, tai aina in girią, vuodegą užsidėjus an pečių!
– Na, tik tu man parodyk, kur ji, aš ją paimsu.
Tas žmogus nuvė in girią, parodė mešką. O jau biskį tamsoka buvo, tai jis nematė, koks plaukas. Tas velnias, kaipo miklus, jis tuo užsėdo an tos meškos. Ale su tiek gramozdų meška pajautė, kad jau sunku, tai toj per girią – bėgt! Tie jo gramozdai už šakų kabytis, ir tuo meška numetė tą velnią ir pati nuvė per girią. Atėjęs pas žmogų, sako:
– Dėkui tau. Kad ir neišlaikiau, ale bet inpenėjai tu man šyvukę...
PATEIKĖJAS: Liuc. Jankauskas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, k., Raudonės sen., Jurbarko r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkų k.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 130-132, Nr. 52
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 52
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas