NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10116&OId=7148
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo toks bernas pas ūkinyką. Jis, pergyvenęs pas jį kelis metus, sako: „Jau nubodo man čia bebernaujant, laiks būtų vestie o liuosam pabūtie, ale, – sako, – kad nėra pinigų an vestuvių“. Pradėjo viens sau mislytie ir rūpytis, kur jis pinigų gautų.
Aina jis sykį keliu, patinka tokį ponaitį. Tas ponaitis klausia ir sako:
– Dėl ko tu, žmogau, teip nusiminęs?
Sako:
– Aš nusiminęs, kad aš jau norėčia apsipačiuotie, o an pradžios gyvenimo reiktų man nors penkiasdešimts rublių, o niekur jų gautie negaliu.
Tas velnias visai nusijuokė:
– Kad tau tik tiek mažai reikia, o da tu bėdavoji – aš tau galėsu duotie visą maišą sidabrinių, o mane už tai paprašysi ant vestuvių. – Sako: – Ateik rytoj vakare ant šito daikto, tai aš tau atnešu.
Anryt vakare atėjo tas žmogus an to kelio, atnešė tas velniuks jau maišiuką pinigų ir sako:
– Kaip jau bus tavo vestuvės, tai čia ateik mane paprašytie.
Parsinešė jis tą maišą pinigų. Kaip jis pirma apskuręs buvo, tuo gražiai apsirėdė ir jau pasikalbino sau mergą, davė užsakyt. Ale jis susimislijo: „Kas čia bus, kad reiks an vestuvių velnią prašyt? – Sako: – Gali nebūt gerai“. Pasišnekėjo su išmintingu žmogum, ans jam sako:
– Kad jeigu klaustų velnias, kas bus piršlys, sakyk, kad paprašei kunigą, o velnias kaip kada kunigo bijo. O jeigu norėtų ateit, tai an galo sakyk, kad – perkūną in muzikantus užprašei, o jau jis perkūno tikrai bijosi.
Jau prisiartino diena ir vestuvių. Aina jis an to kelio paprašyt tą velnią, o atėjės jau rado jį belaukiantį. Klausia velniuks:
– N’o koks bus piršlys?
Sako:
– Kunigą paprašiau.
– Tai gerai: su kunigais ne visada gaunu pasišnekėtie, tai nors per tavo vestuves su juom gerai atsikalbėsu. O svočia kas bus?
– Ten kaimynka mano.
– Pažįstu, yra gera žmona. O kas bus už muzikantą?
Sako:
– Muzikantą gerą paprašiau: ketinu gerą veseilią keltie, tai ir muzikantą gerą paprašiau – perkūną.
– Tai labai negerai padarei, kad perkūną paėmei in muzikantus. Aš su juom nesutinku ir visai jo nė patiktie nenoru. Jis mane kaip sykį trenkė, tai mažai gyvas likau – da ir po šiai dienai kairį šoną skauda. Tai jau aš pas tave an vestuvių neisu ir tau pinigus dovanoju.
Tas žmogus sugrįžo, apsivedė ir laimingai su pinigais gyveno.
PATEIKĖJAS: Baronas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, k., Raudonės sen., Jurbarko r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkų k.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 137-138, Nr. 57
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 57
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas