NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10131&OId=7163
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk gyveno toks ūkinykas, o triobos buvo menkos. Ale jis sumislijo persikelt in kitą daiktą, kad jam an to daikto labai nesivedė gyvenimas: tai gyvuliai neatsiaina, tai pelės javus, būdavo, suvėda. Tai jis pasistatė an kito daikto triobas, ale stubą pastatė an tokio daikto, kad negalėjo ten naktij būtie: būdavo, vaidijasi.
Ale sykį atsivedė meškinykai dvi meški ir apsinakvojo pas tą ūkinyką. Tas ūkinykas nieko nesakė jiem, sako:
– Meškas galit ant nakties suvestie in stubą: mes toj stuboj negulim, tai galės nors meškos šiltai išsimiegotie.
Tie meškinykai su akvata tais meškas suvedė in tą stubą ir uždarė, o tie meškinykai visgi žmonės – sugulė prie žmonių.
Kaip tik gerai sutemė, atėjo velnias in tą stubą, atsinešė žuvų ir kepa. Ale kaip tos žuvys, an ugnies pakepusios, pasmirdo, meškos suvuodę ateina pas tą velniuką ir ima žuvį. O tas velnias tai meškai – šakaliu per leteną. Tai meška suniurnėjo užpykus. Jis iškepė daugiau, toj meška ir vėl vieną griebė – tas velnias gerai užsuko su šakaliu tai meškai per leteną. Toj meška perpykus kaip griebė tą velnią – sumalė in smulkius miltus!
Tie meškinykai tais meškas išsivedė an rytojaus, o tas velniuks, išgąsdintas no meškos, jau daugiau neatėjo in tą stubą. O tas ūkinykas nieko nežinojo apė tokias baikas. Toliau ramiai jau galėjo gyvętie, ir daugiau niekad tas velniuks neatėjo nė pažiūrėt.
Ale sykį nuvažiavo tas ūkinykas in girią medžių. Jam po girią bevaikščiojant, patinka tokį žmogų. O tas žmogus tai buvo tas pats velnias, pasivertęs in žmogų, katras toj stuboj to ūkinyko vaidininosi. Priėjo prie to ūkinyko, klausia:
– Ar pas tave tos katės yra?
Tas žmogus mislija, kas čia būtų per katės, kurių jis klausia. Ale jis graita susiprato ir sako jam:
– Katės tai vis yra, ale kiek jau jos katukų turi!..
– Tai jau aš neisu pas tave daugiau. Aš ten po tavo pečium turu katilą pinigų, tai aš, būdavo, ateinu kasnakt saugot pinigų. Sykį aš atsinešiau žuvų ir kepiau, tai tos tavo katės ėmė no manęs žuvis. Aš joms su malka uždaviau, tai kaip jos mane sumalė, kad aš vos galėjau sugrįžtie in pragarą. Ir dabar aš tavo tų kačių bijau. Tuos pinigus jau tu gali išsiimtie, o man atnešk čia in šitą girią katilą – man katilas labai reikalingas.
Tas ūkinykas sugrįžo namon, pažiūri po pečium – rado katilą pinigų. Pinigus išpylė sau, o tą katilą nuvežė in tą girią ir pametė. Nežinau, ar tas velnias tą katilą pajėmė, ar kits koks žmogus, o tas ūkinykas jau buvo gana turtingas.
PATEIKĖJAS: Baronas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, k., Raudonės sen., Jurbarko r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 163-164, Nr. 72
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 72
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas