NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10150&OId=7181
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks gaspadorius, jis turėjo du sūnu: viens buvo linkęs prie gaspadorystos, o antrasis turėjo baisų norą prie medžioklės, dėl to tėvas jam jo amatą ir negynė. Pirko jam tėvas muškietą gerą, ir, būdavo, jis vaikščioja ir gaudo laukinius žvėris ir paukščius.
Ale sykį, jam bemedžiojant pagiriais, pradėjo kilt debesys ir ėmė griautie. Pakilo zuikis, jis jį pašovė, o tas zuikis an trijų kojų – in girią. Jis paskui tą zuikį. Tas zuikis jam ten kur užsislėpė. Jis, to zuikio beieškodamas, atėjo prie tokio didelio aržuolo. Pakelia galvą aukštyn, žiūri – tam aržuole skylė, o iš tos skylės išlindęs šuniuks ir kraiposi: kaip tik sužaibuoja, sugriauja, tas šuniuks šmakšt in tą skylę, kaip nustoja griautie, tai vėl iš tos skylės išlenda katė ir tamposi prieš debesį, kaip tik sugriauja, tai toj katė šmakšt in skylę, kaip nustoja griausmas, tai vėl išlenda juodvarnis ir plezdena sparnais, kaip tik sugriauja, tas – in skylę. Dabar jis žiūrė žiūrė, mislija: ką čia daryt? Jau jis mato, kad tai velnias mėčijasi prieš debesį, o jau jis buvo girdėjęs, kad su sidabru gali velnią užšautie. Jis kišeniuj turėjo sidabrinę timpą. Jis ėmė tuo in burną, su dantimi sulankė, insidėjo in muškietą ir laukia. Ale iš tos skylės išlindo katė. Jis pamieravęs kaip davė, tai tik smala pasiliejo!
Nuvėjo debesys, nusipagadijo, jau jis aina iš girios. Patiko tokį senuką su muškieta. Sako tas senuks:
– Dėkui tau, vaikeli, ką tu tą mano nevidoną užmušei. Aš jį vaikau jau kelintas metas, o vakar aš jį atsivijau net iš Prancūzijos in tą girią, ir vėl čia in to medžio skylę inlindo, ir nieko negalėjau su juom paveiktie. Už tai aš tau, vaikeli, duosu šitą muškietą. Kad ką tu pamislysi, tai ir nušausi, o kad ir prieš tave stotų didžiausia galybė karališkų kareivių, tai ir vienu šūviu nukirsi visus.
Tas medinčius padėkavojo tam senukui už tą jo dovaną. Tas senuks nuvėjo sau, o tas medinčius mislija sau: „Kad aš dabar turu šitokią muškietą, ką gi aš veiksu čia su jąj? Aisu in svietą vandravot“. Parėjo namo, atsisveikino tėvus ir brolį ir iškeliau. Ėjo ėjo, nuvėjo in tokią kunigaikštystę, nuvėjo in to kunigaikščio miestą. Užėjo in vieną karčemą kaipo keleivis, ten apsinakvojo. Ten jiem bešnekant, tas šinkorius sako:
– Pas mus, mūsų kunigaikštystėj viskas būtų gerai, ale kad čia toks ir toks karalius jau baigia mūsų kunigaikštį mušt, jau visai baigia kareiviją.
– Nale kas tai tam jūs kunigaikščiui, kad jam teip nesiveda? Aš tą karalių viens apkariaučia.
– Na, ar tu galėtum teip vajavot?
– Galėčia.
Tas šinkorius tuo davė žinią, kad atsirado keleivis, kuris norėtų padėt kunigaikščiui pamuštie neprietelių. Tas kunigaikštis pavadino tą keleivį ir klausia jo:
– Ar tu galėtum padėt man pamuštie neprietelių?
Sako:
– Galėčia.
– Jei tu tai man padėtum, tai tu galėtum būtie mano žentu.
Ir tuo iškėliau prieš neprietelių. Ano karaliaus kaip stovėjo daugybė kareivių, jis iš tos muškietos kaip šovė, anie visi neprieteliai – negyvi! Da tas karalius surinko stiprybę savo, atėjęs stojo priešais – tas vėl visus nuskynė. Matydamas karalius, kad jau tik vienas liko, pasidavė gyvas in jo rankas. Po tų muštynių tuo jis apsiženijo su to kunigaikščio dukteria ir valdė abi žemes. Toliau parsikvietė savo tėvus ir laimingai karaliavo su tąj muškieta.
PATEIKĖJAS: Selvestras Krantaitis
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, k., Raudonės sen., Jurbarko r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 175-177, Nr. 87
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 87
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas