NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10222&OId=7250
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks bernas pas ūkinyką, jis pas jį tarnavo šešiolika metų. O kaip prie baudžiavų buvo visi bernai išdykę, o šits, kaip jau pas vieną pergyveno tiek metų, tai ir visai. Sykį valgant pietus pasiliejo pieno an stalo, o kaip vasarą musių daugybė, an to pieno pritūpė musių. Jis kaip duos delnu – liko an to pieno negyvų musių šimtas devyniasdešimts! Sako:
– Kam aš pas tave būsu! Kam man pas tave bernautie, kad aš galiu grynu delnu vienu kirčiu užmuštie šimtą devyniasdešimts dūšių!
Pasirašė sau an popierėlės, [kad tiek užmuša], ir nuvė svieto vandravot. Vaikščio vaikščio, išvaikščio gana toli, niekur nieko neužėjo. Ale prisiartino vakaras – priėjo prie vieno dvaro, aina in nakvynę. O iš to dvaro tas ponas, būdavo, keleivius neišleidžia – varo in sodą, o tam sode buvo devyni milžinai, tai tie, būdavo, užmuša. Tas vis pons bandė, ar neatsiras koks galijotas, kad tuos milžinus galėtų iš sodo kur prašalyt. O tie milžinai, nežino, iš kur ten atsiranda – ir tą patį poną neleisdavo in tą sodą. Sako tas ponas:
– Gali nakvotie.
Davė jam vakarienės. Jis, kaipo išalkęs, ir gerai užkirto. Anryt davė pusryčių, po pusryčių sako ponas:
– Aik čia in mano sodą. Čia kasžin iš kur atsivaidino devyni milžinai, tai kad tu juos kur iš čia išgabętum, tai aš tau dovanočia vieną dvarą, o jei ne, tai tavo galva liks tame sode.
Invarė tą berną in tą sodą ir uždarė. Dabar jau jis visas persigandęs: ką jis darys? Jis tą popierėlę užsikišo už kepurės. Pamatė, kur gardžiausi obuoliai, inlipo in tą obelį, privalgė obuolių, kepurę an šakutės pakabino, o pats atsigulė ir užmigo.
Ale atėjo tie milžinai, žiūri – guli žmogus po obelia. Sako:
– Kokią mes jam smertį darysim?
Viens sako:
– Plėškim pusiau.
Ale kitas pakėlė galvą aukštyn, žiūri – kabo kepurė su parašu, kad šimtą devyniasdešimts kerta dūšių grynu delnu. Dabar mislija tie milžinai: kas čia su juom bus? Sako:
– Nebudykit nė viens – visi klaupkim an kelių: kaip pats pabus, tai melsim dovanojimo.
Tas bernas miega, o tie visi milžinai klūpo apė obelį. Prasnūdęs pakėlė galvą – persigando, o tie visi sako:
– Ką nori su mumis, teip daryk, tik smertį nedaryk.
Tas ponas turėjo geležinį sklepą.
– Aš noru, kad jūs visi aitumėt in pono sklepą, o jei ne, tai visus vienu sykiu užmušu.
Tuo tie visi milžinai kaip avys aina, o jis paskui juos varo. Atvarė ir uždarė in tą sklepą.
Pons pamatė – dideliais dyvais dyvijosi, kad tie milžinai, jau kiek jie žmonių išmušę, o jo vieno klausė. Už tai tam bernui jis dovanojo vieną dvarą. Jis tam dvare vedė moterį ir laimingai pabaigė dienas gyvenimo savo. O tas pons tol tą sklepą neatrakino, pakol jie badu neišmirė.
PATEIKĖJAS: Baronas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, k., Raudonės sen., Jurbarko r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 273-275, Nr. 140
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 140
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas