NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10239&OId=7267
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo toks karalius. Jis turėjo sūnų ir dukterį. Ale kaip dabar vaikai tėvų neklauso, teip ir kitąsyk tiedu karaliūnai pradėjo neklausyt tėvo. O tas karalius, užpykęs an jų, juos išvarė. Sako:
– Aikit, kur jūs akys neša.
Ir jiedu išėjo. Tas karaliūnas pajėmė muškietą, kardą, ir nukeliau savo keliais abudu. Ėjo gana toli, priėjo girią. Jau juos ir sutemė. Pamatė girioj žiburį, aina jiedu an to žiburio. Atėjo – rado žmogžudžių butelį. Inėjo in tą butą, duris užstūmė ir būna.
Naktij parėjo tie žmogžudžiai – negali ineit in butą. Ėmė jie pasidarė skylę po priemene ir lenda, o tas karaliūnas vis kerta po vieną. Visus juos nukirto, o tas dvyliktasis pasivertė in akmenį ir insirito in sklepą, o tas karaliūnas kirto per tą akmenį – tik ugnis pasirodė, ir jis mislio, kad tai akmuo. Tą sklepą jis užrakino, pernakvojo. Anryt išėjo medžiot. Pamatė – bėga zuikis. Pamierau šaut – tas zuikis sako:
– Nešauk tu mane, aš tau duosu vaiką.
Jis tą zuikį nešovė. Davė jam zuikutį. Ėjo toliau – rado vilkę – ir ta jam davė vaiką. Toliau jis gau meškutį. Ėjo toliau – rado levę. Pamierau šaut – sako:
– Tu mane nešauk, aš tau duosu vaiką.
Ir davė leve jam tokią dūdutę:
– Kad, – sako, – tu an tos dūdutės uždūduosi, tai tie žvėrys, kad ir kasžin kur bus, tai tave išgelbės.
Padėkavojo jis tai levei, ir jau jis turi pulką žvėrių.
O kaip tas karaliūnas išėjo, tas žmogžudis pradėjo šnekėt su tąj karaliūniūte, sako:
– Tu su broliu vis nebūsi, tau reiks ženytis, o kad mes jį galėtume nužudyt, tai mudu galėtume ženytis.
Tai karaliūniūtei patiko ano tokia kalba.
– Ale, – sako, – kaip mes jį galim nužudytie, kad jis labai drūtas?
Sako tas žmogžudis:
– Kaip jis pareis, tai tu pradėk šnekėt: „Kad tu toks drūtas, o kad aš tau suriščiau šilkais užpakalij nykščius, ar tu nutrauktum?“ O kaip tuos jeigu nutrauks, tai tu su daugiau surišk. O kada jau matysi, kad jau nenutrauks, tai mane pašauk, ir mes jam mirtį padarysim.
Tas žmogžudis nuvėjo in sklepą, o tas karaliūnas parėjo su tais žvėrim, ir visi tiesiog suvėjo in stubą. O toj pana sako:
– Aš jų bijau, tu juos išvesk laukan.
Tas karaliūnas pašaukė – tie visi žvėrys išėjo laukan, o ji išėjus ir duris gerai užstūmė. Paskui jie pradėjo šnekėt:
– Kad tu toks drūtas, o kad aš tau suriščia šilkais užpakalij rankų nykščius, ar tu nutrauktum?
– Na, surišk.
Toj pundeliu surišo, jis patraukė – ir nutrūko.
– Na, duok da sykį, aš tau surišu.
Surišo kitąsyk su visa tolkute šilkų jam užpakalij nykščius, jau anas traukia traukia – nenutraukia. Jau ji mato, kad nenutraukia, ji tuo pašaukė tą žmogžudį, ir jau jam darys jie galą. Jau jis, matydams mirtį prieš save, sako:
– Jau aš iš jūs rankų vienok neišeinu. Yra mano kišeniuj dūdutė – duokit man nors prieš mirsiant padūduot.
Tas žmogžudis išėmė jam iš kišeniaus, indėjo jam in burną:
– Dabar, – sako, – gali dūduot, kiek nori.
Tas karaliūnas kaip uždūdau, tep tie žvėrys kaip iš muškietos duris išmušė, tą žmogžudį in šmotelius sudraskė ir suvėdė, o zuikis nukando tam karaliūnui no pirštų šilkus.
– Dabar, – sako, – sesute, tu man norėjai galą padaryt, už tai aš tave indėsu in tą sklepą, pastatysu puodą, tai kad tu per tris metus priverksi tą pilną puodą, tai aš tave paskui paleisu.
Uždarė ją in sklepą, o pats su savo žvėrim nukeliau toliau. Nuvėjo in vieną karalystę. Tuomsyk tas karalius turėjo duot dukterį smakui ant prarijimo, o tas karalius apšaukė, jei kas ją išgelbėtų, tai būtų jo žentu. Tas karaliūnas dasižinojo apė tai. Jis su savo žvėrim pas jūres nuvėjo lauktie to smako. Atvežė tą karalaitę, ir tuojau išeina smakas iš jūrių prie panos. O tas vilkas užstaugė, meška užbaubė, levas suriko, pamatę tokį gyvulį, ir tuo šoko visi prie smako ir sudraskė in šmotus. Potam sėdo pana ir tas karaliūnas ir visi žvėrys in karietą, parvažiau in dvarą, ir tuo jiedu apsiženijo, o po tėvui liko karalium an tos žemės.
PATEIKĖJAS: Stasys Matulaitis
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Gražiškiai
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 298-301, Nr. 149
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 149
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas