NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10249&OId=7277

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius, jis turėjo sūnų, kursai užsimanė ženytis. Važinėjo po visas žemes ir vis niekur nerado sau gražios mergos. Atėjo jis sykį in traktiernę, insižiūrėjo to šinkoriaus mergą, – o ta merga pas tą traktiernyką jau buvo no mažų dienų už augytinę, nes tas šinkorius vaikų neturėjo, – kad tam karaliūnui teip ta merga patiko, kad jis niekur tokią gražią neapėjo. Ir jis ėmė kalbyt ženytis. O toj merga nė nežiūri in tą karaliūną. Mato tas karaliūnas, kad jau su juom nešneka, – siuntė savo jenarolus, kad aitų jai inkalbinėtie, ar ji netekėtų už jo, o anoj, būdavo, sako:
– Karaliūnas turi sau iš giminės karališkos, o jis mane tik išjuoks ir pames, kad aš neturėsu kur pasidėtie.
Dabar mislija tas karaliūnas: kas čia bus su jąj? Vaikščioja po savo palocius – langai atdari – ir šneka:
– Kasžin ką kam duočia, kad aš ją gaučia.
O kareivis vaikščioja an sargybos pas karaliaus rūmą ir šnekas viens sau:
– Karaliūnas ją negauna už moterį, o aš kad tik biskį turtingesnis būčia, tai aš ją gaučia už moterį.
Išgirdo tas karaliūnas, kad teip kalba kareivis, sako jis jam:
– Kaip tu išsimainysi iš sargybos, tai tu ateik pas mane.
Tas kareivis, kaip atstovėjo savo, atėjo pas karaliūną. Klausia jo karaliūnas:
– Ar tu galėtum ją paimt už pačią?
– Kad tik aš turėčia pinigų, aš ją paimčia.
Sako karaliūnas:
– Aik šen su manim.
Nusivedė tą kareivį, parodė jam daugybes pinigų.
– Dabar, – sako, – semkis, kiek nori, pinigų, ale žiūrėk, kad tu ją gautum už pačią, o jei negausi, tai aš tau galvą nukirsu. Aš tave paleidžiu ant trijų mėnasių.
Padėkavojo tas kareivis karaliūnui už viską, – o jis prisisėmė aukso pilną rancą ir pilnus kišenius prisipylė, – ir išėjo no to karaliūno. Atėjo tiesog in tą traktiernę, o tas šinkorius sako:
– Ko tu čia atėjai? Čia tik pas mane ateina karaliai, jenarolai ir dideli ponai, o tu ko čia atėjai? Čia aš neturu ką tau duotie.
Tas kareivis sako:
– Atnešk man, kad čia būtų gert ir valgyt!
– O kuom tu užmokėsi, ar utėlėm?
Tas kareivis tuo iš kišeniaus pasisėmė vieną saują pinigų auksinių, kitą saują, papylė an stalo. Tas šinkorius pamatė, kad tiek papylė pinigų, – tuo jam prinešė visko gert ir valgyt. Anas sau geria, valgo ir sėdi. Mislija, kaip čia gaut su tąj merga pašnekėt. Jau ir naktis. Da jis visko turi. Jau visi sugulė, o toj merga da vis vaikščioja. Tas kareivis sako:
– Aik šen čia pas mane. Tau, matyt, nieks ir nieko neduoda – nors po vyno stiklą išsigersim.
Toj merga paklausė, atėjo. Jiedu ten išgėrė, pašnekėjo. Klausia tas kareivis:
– Ar tu neturi kaziras? Aitume kaziruot.
Toj merga tuo atnešė kaziras. Jiedu pasilinksmino, parodė jis jai, kiek jis tur pinigų. Toliau daugiau jiem bešnekant, jis sako jai:
– Rasi tu aitum už manęs?
O toj merga sako:
– Aš aičia, kad tik mane šinkorius leistų: jis mano teip kaip tėvas, aš jau pas jį būnu dvidešimts metų.
Anryt jis vėl tenai baliavoja. Sako toj merga šinkoriui:
– Aš norėčia aitie už šito kareivio.
– N’o kodėl tu nėjai už karaliūno, o tu dabar nori tekėtie už tokio kareivio?
– Karaliūnas gali imtie sau iš giminės karališkos, o jis mane tik apjuoktų, o kur aš paskui pasidėčia?..
– Na, kad tu teip nori, gali tekėtie.
Ir tuo padavė užsakus ir apsiženijo. Po vestuvių tas kareivis jau savo pinigus neleidžia, ale tarnauja tam šinkoriui: malkas kerta, vandenį neša, arklius šeria.
Ale jau perėjo tie trys mėnesiai – sako pačiai:
– Aš da neatitarnavau karaliui, da aš turu aitie baigt tarnaut.
– Na, tai ką daryt... Kad tu aisi, tai ir aš aisu, aš no tavęs jau neliksu.
Atėjo jis vėl an senos duonos. Klausia karaliūnas:
– N’o ką, ar apsivedei su tąj merga?
– Apsivedžiau.
Dabar tam karaliūnui pagailo vėl tos mergos. Rodas daro su jenarolais, kaip jį nužudyt. Tie sako:
– Be jokios kaltės jį žudyt negalima.
Viens jenarolas sako:
– Yra toj ir toj karalystėj pas karaliaus važinėtoją tokia plunksna: šviečia kaip saulė, kabo an sienos, ir jam niekad žiburio nereikia naktij, tai jis tegul aina pamest tą plunksną. O kad neparneš, tai tada jam galvą nukirst.
Pašaukė tą kareivį ir sako jam, kad parneštų tokią plunksną.
– O jei, – sako, – neparneši, tai tau galvą nukirsu.
Parėjo jis pas savo pačią ir verkia, dūsauja apsikniaubęs an stalo. O pati klausia:
– N’o ko tu verki?
– Ką aš neverksu... Karaliūnas man liepė ait – tokioj ir tokioj karalystėj pas karaliaus važinėtoją yra tokia plunksna šviesi, tai man liepė parnešt, o jei neparnešu, tai mã galvą kirs.
– Tylėk, neverk. Aisim rytoj pas šinkorių, gal jis kokią rodą duos.
An rytojaus aina abudu pas tą šinkorių. Atėjus puolė jam po kojų melsdama, kad teip ir teip karaliūnas prisakė.
– O matai, kodėl nėjai už karaliūno, o dabar jau jam rengia smertį. Ale da pažiūrėsim, kur ta plunksna.
Tuo atsivertė knygas, skaitė skaitė ir rado, kad ten yra tokia plunksna. Sako:
– Aš tau duosu aržilą jot ir tau duosu tokį ploščiuką, kad tu užsėsi an to aržilo, tai jis tave nuneš, kur ta plunksna. Ale kaip nujosi, tai tą aržilą prisirišk prie tvoros kur pašalij, o pats apsivilk su tuom ploščium, tai tave nieks nematys. Kaip ais vakare važinėtojas in stonią, tai tu paskui ineik, o kaip jis užmigs, tai tu nusikabyk tą plunksną, povaliai išeik, sėsk ant arklio ir leisk jį – jis tave parneš namon.
Apsivilko tuom ploščiuku, sėdo an to aržilo, ir tas kaip tik bematant jį nunešė in tą karalystę. Tą aržilą prisirišo prie sodo tvoros, o pats atėjo prie stonios, laukia, kaip tas važinėtojas ateis, – jo niekas nemato. Atėjo tas važinėtojas in stonią, o jis paskui inėjo. Kaip tik ans užmigo, palaukė, kol gerai užmigo, nusikabino tą plunksną, išėjo povaliai laukan ir sėdo an to aržilo, ir tuo kaip tik bematant parnešė jį namon. Nunešė tą plunksną pas karaliūną, o karaliūnas sako:
– Matai, kaip paketinau galvą kirstie, tai matai, kaip parnešei.
Po tai jau jis pakajingai perbuvo ten kelias dienas. Suvėjo vėl jenarolai, sako:
– Kad jis parnešė plunksną, tai tegul jis aina tą paukštę parnešt, o kad neparneš, tai jam galvą kirst.
Pasakė pašaukęs tą kareivį – sako:
– Parnešei plunksną – aik parnešk tą paukštę, o kad neparneši, tai tau galvą nukirsu.
Parėjęs jis pas savo pačią vėl verkia. Klausia:
– Ko tu verki?
Jis jai pasakė, ką karaliūnas prisakė. Sako pati:
– Neverk, aisim vėl pas tą šinkorių.
Atėjo pas tą šinkorių, puolė jam po kojų, o ans sako:
– Ar jau vėl kokia bėda?
– Karaliūnas prisakė, kad tą paukštę parnešt, katros ta plunksna.
– Na, matai, aš tau sakiau: kodėl nėjai už karaliūno? O dabar matai, kokia bėda, ir da ne visos bus. Tą paukštę išleidžia apėpiet in sodą palakstyt per langą. Aš tau duosu tokį kašiuką su vuogom, nusinešk tas vuogas in sodą, tai kaip išleis tą paukštę, tai ji tuo suvuos tas vuogas ir atlėks jų lestie, tai tu ją pagriebsi.
Davė jam tą ploščiuką. Sėdo an to arklio, ir tuo kaip bematant nunešė jį in tą karalystę, kur ta paukštė. Tas nujojęs nuvėjo in sodą, laukia, kada tą paukštę išleis. Išleido tą paukštę in sodą, o jis stovi su tuom kašiuku. Tai paukštei pakvipo tos vuogos. Ji lakstė lakstė, atlėkė ir lesa tais vuogas. Kaip tik ėmė lest, tai jis ją ir pagavo, tuo po ploščiuku, sėdo an arklio ir kaip bematant ją parnešė namon ir tuo atnešė ją karaliūnui.
– Na matai, kaip paketinau galvą kirstie, jau ir parnešei.
Dabar toj paukštė nieko nelesa nė negieda. Sako tas karaliūnas in tą savo jenarolą:
– Kas čia bus? Ji nustips nelesus.
O tas jenarolas sako:
– Ką ji les ar giedos, kad ji netur klėtkos. Kad ji turėtų klėtką, tai ji lestų ir giedotų.
Pašaukė karaliūnas tą kareivį ir sako jam:
– Aik tu parnešk tos paukštės klėtką, o kad neparneši, tai aš tau galvą nukirsu.
Verkia jis atėjęs pas pačią. Pati sako:
– Neverk. Aisim rytoj pas šinkorių, gal vėl jis duos kokią rodą.
Atėjo pas šinkorių, ir ji – vėl jo prašyt, kad gelbėtų.
– Matai, nėjai už karaliūno, o dabar matai, kaip jam galvą nor nukirst! Nale ką daryt?.. Apsivilk ploščiuku, sėsk an to aržilo, o kad nujosi, tai dabok, kaip išeis toj karalienė žiūrėt, ar neatlėks toj paukštė. Tai kaip ji ais in tą pakajų, kur ta klėtka, tai tu ir ineik su jąj, atsisėsk ir lauk nakties. O kad karalienė gerai užmigs, tai tu tą klėtką pasijimk, povaliai išeik, kad kas nepagautų, sėsk ir jok.
Tas užsėdo an to aržilo, kaip bematant nujo in tą karalystę. Jis ten stovi, laukia. Kaip išėjo, karalienė dairosi, ar neatlekia iš kur toj paukštė. Tos paukštės nematyt. Aina in pakajus, o jis ir paskui inėjo, o ji jo nemato. Toj ponia vakare kaip užmigo, tas tą klėtką povaliai nusikabino, išsinešė, sėdo an to aržilo ir kaip bematant jau jis buvo namie. Nunešė tam karaliūnui, inleido tą paukštę in klėtką – toj paukštė graži, o klėtka da gražesnė, – toj paukštė ėmė tuo giedot, ėmė lest.
Na, jau viskas gerai, jau viskas tyka tam kareiviui. Ale ne po ilgam suvėjo tas karaliūnas su tuom jenarolu ir vėl rodas daro, kaip jam galą padaryt. Sako tas jenarolas:
– Ana toj ir toj karalystėj yra sala, an tos salos yra išbudavoti pakajai, ir ten yra pana, gražiausia an visos pasaulės. Tai tegul jis ją parneša, o jei neparneš, tai jam galvą kirst.
Pašaukė tą kareivį karaliūnas ir sako jam, kad aitų parnešt tą paną jam:
– Jei neparneši, – sako, – tai tau bus galva nuimta.
Verkia parėjęs pas savo pačią.
– N’o ko tu vėl verki?
Sako:
– Liepė parnešt paną no marių, o kaip aš ją pargabęsi? O jei nepargabęsu, tai man galvą nukirs.
Sako:
– Neverk. Aisim pas tą šinkorių, galima, kad jis tau vėl padės.
Atėjo pas tą šinkorių, ir vėl ji ėmė jo melst, kad gelbėtų, o tas šinkorius sako:
– Matai, kodėl nėjai už karaliūno, o dabar matai, kaip ainasi! Ale man tavęs gaila, da vėl padėsu. Te tau šitą diržą, su tuom diržu – jei užmesi tą diržą an jos ir tuoj – an arklio ir parneši ją namon. Ale da imk kašių obuolių, o nujojęs atsisėsk prie pakajų, tai kaip toj pana išeis, tai jai labai pakvips obuoliai, tai ji atsiųs tarnaitę pirkt obuolių. Tai tu jai neparduok, sakyk: „Tegul ateina pati pana, tai aš jai parduosu“.
Pajėmė kašių obuolių ir tą diržą, sėdo an to arklio ir – jot. Tas aržilas – tiesiog per mares, tiesiog in tą dvarą. Nusėdo no savo aržilo, prisirišo ir pats nuvėjo in sodą pas pakajus ir sėdi. Išėjo toj pana pavaikščiot, jai labai pakvipo obuoliai. Žiūri, kad sėdi viens nepažįstamas žmogus su kašium obuolių. Sako tarnaitei:
– Aik nupirksi obuolių.
Atėjo, sako:
– Parduok tu man obuolių.
– Aš tau neparduosu, tegul ateina pati pana.
Tai panai tie obuoliai teip pakvipo, kad ji negal trivot. Aina pati pirkt. Atėjus ima tų obuolių. Kaip tik ji pasilenkė, tas tuo diržu ją tuo apjuosė, tuojaus an pečių užsidėjo, tuo – an arklio ir tuojaus parnešė pas karaliūną. Tas karaliūnas džiaugiasi su tąj pana, nes ji labai graži, ale liūdna, nieko nevalgo. Sako:
– Ką aš būsu linksma, kad aš čia maisto neturu. Mano karvė yra mariose su dvylika veršių.
Tas karaliūnas kaip tik tai išgirdo, tuojaus pašaukė tą kareivį, sako:
– Yra mariose karvė su dvylika veršių, tai tu ją man pargabęk, o jei tu man ją nepargabęsi, tai aš tau galvą nukirsu.
Vėl aina jiedu pas tą šinkorių. Dabar sako tas šinkorius:
– Jau šits darbas bus sunkiausias, ale vis gal padarysim. Sėsk tu an to aržilo, ir aš tau duosu bulių, tai tu josi, o tas bulius bėgs su tavim. O kaip nujosi in pamarę, tai tas bulius baubs, o tu klausyk, kur baubia. Kaip jau girdėsi, kad netoli baubs, tai tu jok ko greičiausia, o tą bulių jau palik, jis viens pareis.
Nujojo jis in pamarę. Tas bulius ėmė baubtie, žemes kastie, ir marėse ėmė baubt. Ale kaip jau nuklausė, kad jau tas baubimas ne per toli, tai jis apsisukęs – jot, ir kaip bematant jau jis namie, o toj karvė ir tas bulius su dvylika veršių ir jau už biskio būtų jį pagavę, ale tas kareivis an to arklio pasuko an karaliaus dvaro, ir ta karvė – paskui. Toj pana pamatė, kad jau toj karvė parbėgo, tai išėjus:
– Muže, mano muže.
Toj karvė tuo sustojo ir laižo rankas, tie veršiai sugulė an dvaro. Tada toj pana jau linksma, dainuoja. Tuo tas karaliūnas padavė užsakus ir apsiženijo.
Pas to karaliaus dvarą buvo didelis ažeras, tai tą karvę su veršiais inleido in tą ažerą, o tas karaliūnas po tėvo pėdų liko karalium tos žemės. Tas kareivis atitarnavo, jau jį paleido suvisai. Jiedu nuvėjo pas tą šinkorių ir ten jam tarnavo, pakol anas gyvas buvo, o kaip numirė, tai jiems liko to šinkoriaus visi lobiai.

PATEIKĖJAS: Selvestras Krantaitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, k., Raudonės sen., Jurbarko r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 330-337, Nr. 159
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 159
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal