NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10461&OId=7486
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Vienas tėvas numirdams insakė savo sūnui tą priežodį, sako:
– Vaikeli, aš jau numirsu, o tu pasilieki gyvent an turtų mano. Ale gyvendams svetimų vaikų neaugyk, su ponais nebūk geru, pačiai niekad tiesą nesakyk.
Ir su tais žodžiais numirė. Pasiliko tas sūnus, gyvena. Gyvendams su savo pačia nesulaukė vaikų. Mislia, kam teks jo turtas. Pamiršęs insakymą savo tėvo, pajėmė augyt savo brolio sūnų. Arti jo buvo dvarponis. Jis su tuom ponu didelėj prietelystėj gyveno, kad tas pons beveik be to žmogaus negalėjo nė diengalį prabūtie, kad tik kiek, tai tuoj jį pasišaukia. Pačiai vis, būdavo, tiesą sako.
Tas ponas turėjo sakalą tokį, kad buvo išmokytas šnekėt ir gerai medžiot. Nuvėjęs sykį tas žmogus pas tą poną pavogė tą sakalą, sako:
– Žiūrėsu, kas čia bus.
Sakalą tą gerai pakavojo.
Tas pons apsižiūrėjo, kad jau to sakalo nėr, sako:
– Nieks nebuvo čia pas mane, kaip tas žmogus, tai jis pavogė.
Atėjo tas pons pas jį ieškot – nerado. Ale tas žmogus pagau vištą, nupešė ir sako pačiai:
– Te tau, tai čia tas sakalas, tu jį iškepk, suvalgysim, ir nieks nežinos.
Atėjo pas tą pačią susiedka kūmutė, sako toj jo pati:
– Žinai ką, kūmužėle, tą sakalą mano vyras užmušė, nupešė – iškepsim, ir nuveis gerai. Ale aš tau pasakiau, bet tu, kūmute, niekam nesakyk!
– Tai va kurgi, kūmužėle, aš tokį daiktą kam pasakosu...
Boba – nekantrus gyvulys, tuojaus papasakojo toliau in sodžių. Ir jau tas pons žino, kad jo sakalą iškepė. Už tą sakalą apsūdijo tą žmogų an kartuvių...
Jau nuvedė kart. Tas žmogus sako:
– Ale man daleiskit, kad aš galėčia savo turtą padalyt. – Ir teip sako: – Vieną dalį savo turto paskiriu pačiai, antrą dalį – augytiniui, o trečią – tam, katras mane pakars.
Tas jo augytinis, stovėdamas pas kartuves, sako:
– Tėti, aš tave pakarsu. – Mislia sau: „Aš pakarsu, tai man liks dvi dali“.
Tam žmogui parėjo in mislį, ką jam jo tėvas sakė. Kad svetimų vaikų neaugyt, kad savo neturi, – sūnus nekars, kad ir kažin ką duotum. Pačiai tiesą nesakyt, – kaip tik pasakė, kad tai tas sakalas, tuojaus pranešė kitai. Su ponu nebūt geru: matai, pons už menką daiktą žmogų an kartuvių! Tada tas žmogus atidavė tam ponui tą sakalą, likosi gyvas, tą augytinį išginė, o pačiai tiesos daugiau niekad nesakė.
PATEIKĖJAS: Lukošaitienė
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1896
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Sausininkai, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Sausininkų k., Bartninkų vls., Vilkaviškio pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 245-246, Nr. 110
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 110
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas