NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10503&OId=7528
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kaip senovėj seniai proseniai pasakoja, kad vieną sykį atvažiavo žydas iš miesto in kaimą vasarą. Palikęs savo kumelaitę už tris timpas, nuvėjo su kromeliu pas gaspadorių, o tenai an kelio kasė žmonės, taisė kelią. Kaip dabar, teip ir senovėj šarvarknykai vis neramūs. Ten gulėjo didelis akmuo, – ėmę tie šarvarknykai to žydo iš vieno galo vežimėlio išvertė skudurius, pakulas in kitą, o keli susikabinę in tą galą vežimo invertė tą akmenį ir uždengė su skuduriais, pakulomis – nieko nematyt. Atėjo žydas, jau važiuos toliau, varo, muša kumelaitę – kumelaitė neveža. Žydas mislia, kas čia yr. O anie darbinykai, pamatę, kad jau nepaveš jo kumelaitė, atėjo visi stumt vežimėlį, sako:
– Varyk, kad tik an drūto kelio, paskui galėsi važiuot.
Užstūmė jį an kelio, veža. Pavažiau toliau – lyguma. Ale jis pažiūrės, kas yr jo vežimėlij. Atverčia skudurius, žiūri, kad an dugno baisus akmuo. Ką jis darys? Verstų laukan – nepajėgia, pakeltų drobynas – bijo, kad jam vežimą nesulaužytų. Važiuoja lygiu keliu, sako:
– Mažu patiksu kokį gerą žmogų, kad padėtų išverst.
O jau jis tą akmenį veža neuždengęs. Patiko porą vyrų poniškų, jis jų gėdijosi prašyt. O tie vyrai buvo koki tai mandragalviai, kad jie pažino, kas žemėj yra ir kas akmenij. Pro šalį aidami, pamatė, kas ten per akmuo, paklausė žydo:
– Ar tu parduot veži tą akmenį?
Žydas mislia, kas čia yr, kad jie teip klausia, sako:
– N’o kap, pirkau ir vežu parduot.
– Kiek nori?
O tas žydas:
– Duokit šimtą rublių.
Tie jam duoda šimtą, o žydas mislia, kad anie baikauja.
– Kad jūs baikaujat, aš gi baikas pažįstu, tekit tuos pinigus atgal, – nors jam labai jų raikėtų.
Anie kytruoliai:
– Na, tai tau mažai. Na, tai sakyk tikrai, kiek nori, mes tau duosim du šimtu.
– Ne.
– N’o kiek nori?
Jau žyds susiprato, kad jau anie iš tikrųjų nor nupirkt, sako:
– Jei jūs norit tikrai nupirkt, duosit du tūkstančiu rublių, tai atiduosiu.
Tie tuojaus jam užmokėjo du tūkstančiu rublių ir tuo ten po žydo akių tą akmenį suskaldė ir iš vidurio išėmė deimentą teip kaip žąsies kiaušinį ir sako žydui:
– Kad tu būtum prašęs penkis tūkstančius, ir tai būtum no mūs gavęs.
PATEIKĖJAS: Mauškus
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1898
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai, Vilkaviškio pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 307-308, Nr. 136
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 136
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas