NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10545&OId=7569
PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Vienam sadžiuj gyvena ūkinykas ir turėja labai gražių dukterį. Kasnakt sumdydava jaunikį, kad su ja dukteri naktavatų, ir suderėdava makėt pa tris šimtus muštinių na nakties. Bet katras tik nuveidava gultų, ryta rasdava nebegyvų.
Kartų apsijeme vienas biednas berniakas pergulet tris naktis su tu mergu. Atajus vakarui nuveja berniakas prie klėtes durų, pabarškina, merga šaka iš lavas ir, atadarius duris, mete un ja kamaneles. Tuoj šitas berniakas pavirta in žirgelį. Tadu sėda merga un ja raita ir duok jadinėt, duok jadinėt par laukus, par miškus – vis jaja, kur blagesnis kelias ir par klumpias balas. Talai jadinėja, kalai gaidys pragyda. Paskui, prijajus prie klėtes durų, kamaneles numave, ir vel palika berniakas, kaip buva. Tiek šitų berniakų merga prikamava, tiek privargina, kad led tik kų gyvas būdamas klėtin inrapaja. Mislija sau: „Kaip čia man da dvi naktis raiks ištesėt?“
Ataja untras vakaras, ir aina berniakas vel un šitų mergų. Beaidamas par krūmus, ažeja takian gryčelen. Tį gyvena sena babele. Žmanes kalbėdava, kad ana esunt čeraunyke. Berniakas jėme ir nusisake, kad anas su takiu ir takiu mergu suderėjįs trisnakt pergulet, bet praejusiaj naktyj teip jį ta merga ažjadinėjus, kad vargiai gyvas belikįs. Babele tare:
– Aš žinau tų mergų. Ana daug berniakų ažkamava. Gerai, kad tu un man ažejai – aš taũ išgelbėsiu.
Dave babele šitam berniakui takias kamaneles ir liepe, kaip tik ta merga atadarys duris, tuoj nelaukiunt jas metunt, meste un jas, ir ana tadu pavirs in kumelį.
Padekavajįs berniakas nuveja un tų mergų. Kaip tik atadarius duris, merga narėja mest kamanelių un ja, tuoj anas nelaukdamas mete savas un jas, ir pavirta merga in kumelį. Tadu berniakas sėda un jas raitas ir duok jadinėt par krūmus, par aršketynus, par akmenynus ir su bizūnu lupt. Dave dave par visų naktį, un gala prieš pat aušrų, atjajįs namã, prijaja un klėtį ir numave kamaneles. Tadu merga palika vėl mergu ir dejuodama, led gyva inšliauže pilvu klėtin ir atsigule lavaj.
Ineja klėtin mergas tėvas ir klausia berniakų:
– Ar pernaktavajai?
– Pernaktavajau, – atsake linksmai berniakas.
Pamatįs tėvas, kad duktė serga, liūdnas išeja iš klėtes. Ataja trečias vakaras. Aina berniakas ir mislija sau: „Kas čia dabar bus? Jau ana žina, kad aš turiu takias kamaneles: jau nebeapgausiu aš jas! Raikia ažeit un babelį“.
Ir ažeja. Babele jam dave kitas kamaneles ir pasake:
– Kaip tik nuveisi, padunzgink un duris ir ažsiglausk až adverijas. Kaip tik ana tau duris atadarys, tuoj mesk un jas kamaneles. Kad užmesi – tai gerai, neužmesi – blagai!
Padekavaja babelei ir nuveja. Kaip tik berniakas nuvejįs un duris padunzgena, merga surika:
– Palauk – nerundu punčekų!
Bet tuo česu tuoj duris atadare ir mete kamaneles, bet kaip berniakas buva až adverijas ažsiglaudįs, tai kamaneles ja nekliudį nulėke un kiema. Tuo tarpu anas sviede un jas savąsias, ir pavirta merga in kumelį. Dabar sėda un jas berniakas raitas ir išleke kaip vėjas laukan. Tiek lakste, tiek lupe kumelį jadinėdamas, kad un rytų led gyva beatsivilka un klėtį. Kaip tik berniakas nusėdįs kamaneles numave, tuoj merga palika mergu, bet neilga trukus krita un žemes, kajas pakrate ir nusistirena.
Išeja mergas tėvas iš gryčias ir tare tam berniakui:
– Kad tu nukamavai mana dukterį, tai tu jų ir pakavak – tadu aš tau ažmakėsiu suderėtus pinigus...
Atajus vakarui aina berniakas mergas pakasynas, nes niekas daugiau neja. Beaidamas ažėja un babelį ir nusisake, kad merga numirus ir jam raikių ait un pakasynų.
– Gerai, vaikei, – kalbėja babele, – duosiu aš tau knygų ir žvakį. Kaip tik nuveisi, tuoj užlipk un pečiaus stulpa, apsirėžk aplink su žvaki ratų ir, ažsidegįs žvakį, melskis iš knygas.
Padekavaja berniakas babelei ir nuveja. Kaip jam babele sake, teip anas ir padare. Kaip tik sutema, kad jėme atsikėlus merga nuo lintas raudat, kad jėme skrist iš visur velniai! Takia daugybe prisirinka, kad pilna gryčia buva kimštinai. Visi tik uosta ištiesį snukius, e merga saka:
– Ieškakit ja! Anas čia yra!
Visur išieškaja, ir papečin linda, ir pašuoliuos, ir plyšiuos su adatam bade, bet niekur nerada. E merga tik puldinėja, puldinėja visur rekdama. Kaip tik gaidys ažgiedaja, merga krita negyva un lintas, e velniai visi prapuola, tik atlika vienas berniakas.
Ineja ryta mergas tėvas ir klausia jį:
– Nu, kų, išbuvai?
– Išbuvau. Bet ar nepakaktų, dedyt, tik šitas nakties, nes labai baisu...
– Nu, nieka, nieka – išbūk visas tris!– nedave ne kalbėt senis ir išeja.
Pareja berniakas namã. Pardien išbuvįs namie, vakara aina vel pakasynas. Ažeja un babelį, katra jam dave kitų žvakelį ir liepe apsirėžti du ratu aplink savi. Padekavajįs jai ažu radų, nuveja vėl tinai, apsirėže du ratu ir jėme melstes. Kaip tik sutema, tuoj merga kėles nuo lintas ir jėme raudat. Un jas baisa prigūžėja velnių nemieruota daugybe. Merga surika nežmanišku balsu:
– Ieškakit ja, anas čia yr!
Jėme ieškat velniai, jėme ieškat. Kaip tik gaidys pragyda, merga sukrita un žemes, e velniai pra aukštinį išskrida.
Ineja mergas tėvas ir, pamatįs, kad velianis guli un žemes, jėme rėkt un berniaka, sakydamas:
– Tu jų gyvų esunčių tųsei ir numirusiai neduodi atilsia! Žiūrėk, kad daugiau ta nebūtų!
Ataja ir trečia naktis. Aidamas berniakas ažeja un babelį. Babele jam tare:
– Nežinau, vaikel, kas bus! Man regis, kad delta vis tau velniai pajims!
Dave jam vėl žvakelį ir liepe apsirėžte su ju aplink sau tris ratus. Nuveja berniakas, užlipįs un pečiaus, atsistoja un stulpa, apsirėže aplink saũ tris ratus ir del didesnes drųsmes jėme iš knygas balsiai giedat. Kaip tik suteme, kėlės merga nuo lintas ir jėme baisiai raudat. Priskrida daugybe velnių. Merga šakinėja un sienų ir uostydama saka:
– Ieškakit! Anas čia yra!
Sulinda velniai visuos plyšiuos, kiti sulipe un pečiaus, kiti pečiun, bet niekur negali raste. E merga tik siunta, tik siunta. Kad jau visur išieškaja ir neberada, tadu atsiliepe vienas kupratas ir vienu aki žabalas velnias:
– Un krašta marių gyvena da mana mamas mamas mama. Kad ana čia būtų, tai tikrai atrastų!..
Tuoj merga surika un velnių:
– Atvežkit čia tų babų!
Akes mirksnyj velniai išlėke pra aukštinį ir kas unt akėčių, kas un arklų užžergį nuskrida. Lukterėjus par keletų minučių, ataveža unt atvirkščių akėčių, su muzikam, su grajimais tų babų. Kaip tik baba gryčian kajų inkėle, tuoj apsdairius pamate berniakų un stulpą staviuntį ir tare:
– Egi štai anas!
Puola visi velniai, bet negalėja preit par aprežtuosius ratus. Tadu baba tare:
– Surinkit skiedų, švintej dražtų, ir šupulių, nudegintų abiem galais!
Tuoj velniai iššaka pra aukštinį ieškatų ka prisake. Berniakas išbala kaip drobe iš baimes ir, nieka nežiūrėdamas, gieda, tik gieda. Lukterėjus atvelka velniai skiedų, švintej dražtų, pilnų kumeles skūrų ir šupulių, abiem galais nudegintų. Tuoj baba paliepe sukurt prie stulpui ugnį ir degint jį talai, kalai berniakas su visu stulpu nugrius. Berniakas gieda ir springsta dūmais. Matydamas tai Dievas siunčia aniuolų, kad palieptų gaidžiui giedat. Nuveja aniuolas ir saka:
– Gaidy gaidy, giedak: nekalta dūšia žūsta!
Gaidys atsake:
– Negiedasiu: da unksti. Yra pamarėj gryčelej senas, pilkas ir kurčias gaidys, tai kai anas ažgiedas, tai tadu ir aš giedasiu.
Nuveja aniuolas ir un tų gaidį – ir tas sake, kad da esų unksti. Mata aniuolas, kad jau velniai baigia viškai stulpų degint, – vėl palaukėjįs liepia gaidžiui giedat. Gaidys pasplavena ir ažgiedaja:
– Kakariekaaa!
Tuo laiku stulpas padegįs nugriuva, bet velniai, nebepaspėjį berniaka sugriebt, išsmuka visi pra aukštinį.
Išaušus ineja gryčian mergas tėvas ir saka:
– Nu, gerai, kad išbuvai par pakasynas. Šiųnakt raiks ana tau pakavat!
Nėr kas dara! Pradėtas darbas raikia pabaigt! Sulaukįs vakara aina berniakas, bet da ažeja un tų babelį. Babele jam saka:
– Kad išbuvai pakasynas, tai pakavat – blėnis!
Dave jam babele šermukšninį kuolelį ir kūlelį ir pasake, kaip tik, vežunt un kapų, narės merga atsikelt, tuoj invaryt jai krūtinėn šitų kuolelį, ir bus gerai. Padekavajįs berniakas babelei nuveja ir rada: unt akėčių padėtas grabas, devyniais gelažiniais lunkais apkaltas. Apsižerge berniakas grabų ir važiuoja un kapų. Bevažiuojunt pra vartus, tuoj pikšt ir nutrūka vienas lunkas. Pavažiavus taliau, ir kitas, ir trečias. Visu keliu važiuojunt tik trūksta da trūksta lunkai. Baigiunt un kapus – pikš ir paskutinis nutrūka. Tuoj pradėja grabi merga krutėt ir jėme keltes. Berniakas tuoj lintų primyga ir, pajėmįs kūlelį, invare kuolelį mergas krūtinen, katra parkrita atgalia ir, lig žemes ažukase, daugiaus nebekrutėja.
Berniakas atsijeme nuo mergas tėva pinigus, kur buva suderėjįs, ir gyvena sau laimingai.
FIKSUOTOJAS: Liudas Vaineikis-Svirplys
FIKSAVIMO METAI: 1904
FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Užrašė „Svirplys“.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 298-302, Nr. 147
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 147
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinė? Istorinė?