NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10899&OId=7912
PAVADINIMAS: Teksto 2004 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Tikybos sėklos nuo pat mažystės:
1) Nuo vienų metų ligi šešių jau motinos savo vaikus baugina rėkiančius: „Cit, tylėk, ot bubis pagaus tave, bubis!“ – rodydamos į patamsį.
2) To paties amžiaus ir senesnius gąsdin griaustiniui griaunant: „Ponas Dievs baras, vaikai! Ponas Dievs!“
3) Poterius mokindamos savo vaikus, motinos sako: „Vaikai, kalbėkit poterius: ponas Dievs barsis, ponas Dievs pakoros!“
4) Patys tik ir vaikams sakinėja tokias teisybes, kad, pro kapus einant, gandin kasžin kas, o jau kur yra koks nelaikis (= sav galą pasidaręs) pakavotas, tai ten vis tas ir valkiojas (vaikščioj, rodos), kol jis būtų gyvs gyvenęs ilgumo. Tai, tokį susitikus, tuoj reik kalbėti „Sveika, Karaliene“, „Aniuols pasveikino“, o labjausiai – „O žodis (Dievo) stojosi kūnu“, tai tuoj viskas prapuls iš akių.
Sakinėj, kad po balas vedžioj, tai ugnį ar kitas baisybes matę.
5) Šventoms dienoms medžiojant, grybaujant, riešutaujant ir t. t. prieš pietus sumos laike žaltys užsikabin ant kaklo. Kits sakos pats matęs tokį žmogų, kam žaltys užsirietęs buvęs ant kaklo, arba jo tėvs ar motina sakydavais matę tokį.
Tai kad toks su žalčiu einąs į bažnyčią ar į pirtį, tai tas žaltys pasiliekta už durių, o kai tiktai einąs laukan, tai tuoj vel pakabt ant kaklo. Kad ir pro kitas duris tas išeinąs, bet vis tas žaltys ten besąs ir tuoj vel ant kaklo užsikabinąs.
Kad kas tą žaltį norią nukrapštyti arba su švęstu vandeniu pašlaksto, tai tas žaltys tą žmogų tuoj im smaugti, tas žmogus im rėkti: „Smaug, smaug mane!“ Teip ir nieks nieko negal jam padaryti.
Vieną kartą kunings tą žaltį, atskaitęs tokias maldas, ir užkeikęs, tai tam ir nukritęs žemėn tas žaltys. O paskui kunings tam žmogui teip pasakęs: „Dabar jis tav nukrito, bet ant sūdo Dievo bus jis vel prė tavės ir skųs ponui Dievui“.
Kam žaltys ant kaklo užsirietęs, tai tas žmogus vis tur ant kaklo didelę skarą užsivyniojęs, kad kiti jo nepastebėtų, nepamatytų, mat jam gėda, negražu.
Tą žaltį su pienu lakiną, o kad neduodą lakt, tai jis to žmogaus kūną žindąs.
Tas visas ir daug daug kitų baimių nuo pat mažystės kiekviens tur smagenis krušte prikruštas, primurdytas nuo savo motinos ir kitų. O jei katras liuosas nuo tokių, tai tas tam dėjos par mokslą ir apšvietimą.
FIKSUOTOJAS: Matas Slančiauskas
FIKSAVIMO METAI: 1901-1910
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 298-299, Nr. 669
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 12. Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas