NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=2226&OId=1122
PAVADINIMAS: 1973 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1892 originalus M. Davainio-Silvestraičio rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Velnias ir 3 vyrai
Senovės gadynėj atsitiko pas žemaičių kokiame tai kampe, negaliam tai atminti, 3 vaikinai žemaičių susitarę tarpu savęs nesiskirstise iš tavorčystės, o eiti į svietą ieškoti tokią vietą gauti, kad be darbo ir be jokio vargo ant šokimų ir dainavimų ir sau pavalgyti, atsigerti iki soties būtų ir gržiai kad būtų nešioti ir ilgai jau miegoti ir nieko nebijoti, ir visokios vigdos, kokios tiktai yra ant svieto.
Ir taip dabar išejo. o kada keliu beeinanti, o da prie vakaro, ir sutiko priešais atvažiuojantį labai puikų poną su keturiais arkliais karietoj. Ir tas ponas privažiavo tus tris vyrus ir sustojo, klausdamas anų:
– O kur jūs dabar, vyručiai, keliaujate?
Taip tie sustoję pradėjo tam ponui kalbėti, sako, kad mes tokios vietos ieškome, kur be darbo ir be jokio vargo būtume ant muzikų, ant šokimų ir dainavimų ir kad pavalgyti, atsigerti iki soties būtų ir gražiai kad būtų nešioti ir ilgai miegoi ir nieko nebijoti, ir visokios vigados, kokios tiktai yra ant svieto.
Taip tas ponas susigadijo su taips vyrasi, sako:
– Duosiu aš jums, ko tikti reikalaujate, visokių raškažių ir vigadų, gėrimų ir valgymų ir visokių linksmybių, kas tik ant svieto kaip yra , visokių vigadų, ko tiktai jūsų širdys trokšta, ale išduodu jums kontraktą ant 3 metų. O kaip pasibaigs, tada aš jums užduosiu tris mįsles. Jeigu atminste tas mįsles, tai nuo mįslės gauste po tris šimtus rublių, tai kožnas uždirbste po 9 šimtus rublių. O jeigu tų mįslių neatminste ir neatsakyste, tai aš su jumis kitaip apsidirbsiu.
Taip tie vyrai su džiaugsmu tujaus tam ponui užsirašė, ir kaip matai ing tokį margą dvarą su viena adyna parvežė. Tas dvaras linksmas ir gražus, visokių valgymų ir gėrimų, muzikų ir kapelijų pripildytas. Ir ko tiktai širdis geidžia, viso ko iki soties par pilna yra par dienas ir naktis. Tei dabar vyrai baliavoja. O trečiojo savo tavorščiaus nelabai užkentė, tai durnium, tai kvailium, tai išsižiojėlium, visaip vadino ir visaip pravardžiojos. Taip tas tretysis, kaip niekinamas ir neapkenčiamas, išeidavo už dvaro to ing pagirį, kur tenai stovėjo didelis ąžuolas, ir po anum atsisėsdavo kokį adynos metą, o potam vėleis eidavo ant baliaus. Buvo anims tenai kukoriu ir liokaju, jiems prislūžydavo. O paties pono to dvaro nematydavo be metų pabaigos. Ant metų galo tai aplankydavo ir vėl sau išvažiuodavo, kur jam reikia. Taip jau dabar trečią metą užstojo, jau tims 3 vyram įpuolė ing galvą baisus rūpestis su tums mįsliums to pono: kad jų užklaus, kaip anie galės atminti ir atsakyti tam ponui.
O tas trečiasis, kur už durną buvo skaitomas nuo savo tavorščių, taip ans vis turėjo savo paprotį eiti po tum ąžuolu ir ten sau pasėdėti. Taip vieną vakarą jam tykiai besėdžianti po ąžuolo šaka, ir atlėkė 3 juodvarniai krunkdami ir sutūpė į viršūnę ir jėmė žmogaus balsu kalbėti:
– O tai, – sako, – po to mėnesio, tiems metams pasibaigus, par tris naktis kris tokia rasa. Jei kas aklas būtų, su ta rasa pateptų – tujaus sveikos akys būtų.
O antras sako:
– Yra tokia kaima, kad už pinigus perka vandenio, o kas išgalia, tai už dviejų mylių turi važiuoti vandenio. O kad kas žinotų, kur yra akmuo prie kaimo ant ulyčios, tai ing tą akmenį suduotų tris kartus su arklio koja, tai tujaus iš po akmenio šaltinis išeitų.
O tretysis juodvarnis sako:
– Aš turiu tris vyrus ir daviau visokį raškažių par 3 metus, o dabar jau baigiasi treti metai, žiūrėsiu, kaip anie atmins mano mįsles. Pirmiaus aš nunešiu arklio skūrą nuluptą, o paversiu į puikiausią divoną. taip buv gražus, po vienu auksu. ir žiūrėsiu, ar pasakys, iš kokio materijolo yra. O antra vėl – kresia iš arklio šonkaulių vėl bus po vienu auksu. Taipogi trečia mįslė – vaza iš arklio galvos. Ir ta bus išrėdyta po vienu auksu. Ir kad užklausiu aš anų, o man nepasakys tų trijų mįslių, taip tujaus anų galvas nutratysiu, o su dūšia neyr ko kalbėti. Bo kam tarnavo, tam ir turi par amžių tarnauti.
o kad jau tie juodvarniai pabaigė savo kalbas, tujaus vėjas suūžė, ir krunkdami nulėkė sau. Taip dabar tas vyras, kuris sėdėdamas po ąžuolu, girdėjo tą kalbą tų juodvarnių, o atėjęs pas tavorčių savo, nieko jiem nesakė apei tai.
O kad jau 3 metai pasibaigė, tada tas ponas atvažiavo ir įnešė pas anus į pakajų divoną gražų, ir šis visas po auksu žiba, ir kresią, ir vazą – vis tokios žiba savo jau gražumu. Taip dabar tas ponas užklausė tas mįsles anų vyrų:
– Pasakykite, iš kokio yra materijolo tie daiktai padaryti. Jei pasakyste, gauste po tris šimtus ant štukos, o jei neatminste, tai tujaus jums bus smertis.
Taip tada tasai, kurisai buvo už durnių paverstas nuo savo tavorčių ir vėl kad buvo girdėjęs, po ąžuolu sėdėdamas, taip ansai atsakė. Sako:
– Tas divonas yra iš arklio skūros.
Taip tas velnias kryptelėjo į šalį.
– Na, o kresia?
Taip tas sako:
– Iš arklio šonkaulių.
– Na, o vaza iš ko yra?
Taip tas vyras sako:
– Iš arklio galvos.
Taip tas velnias ir galvą nuleido, ir nosį su pirštais bado ir krapšto. Jau čia vyrai tie išgrajijo ir atminė mįsles ano. Taip turėjo užmokėt visiems po 9 šimtus.
Taip tie vyrai išėjo sau su pinigais iš to velnio, ale, beeidami keliu, susikalbėjo tundu razumniejai tam durniui akis išlupti ir pinigus atimti. Taip ir padarė. Ir pinigus atėmę nusinešė po tum ąžuolu, kur tas durnius vis sėdėdavo. Taip anundu vyrai to durniaus pinigus skaito ir dalijasi tarp savęs, o ant to sykio vėl atlėkė tie patys juodvarniai ir paradėjo tarpu savęs kalbėtis. Sakydamas vienas juodvarnis:
– Ak, tai bėda man! Nutrotijau tris vyrus!
O jau antras atsakė juodvarnis:
– Tai gal girdėjo mūsų kalbas aną dieną?
O jau tundu vyrai, sėdėdami po ąžuolu su pinigais, atsiliepė savo balsu, sako:
– Mes ir dabar girdžiam, ką jūs, velniai, kalbate!
Taip tie jau juodvarniai pakilo nuo viršūnės ąžuolo, krunkdami nusileido ant žemės ir sukapojo [tuos vyrus] ing smulkius šmotelius, o pinigus savo atėmė, o apei dūšią neyra ko sakyti, ta jau seniai anų.
O tas dabar, kurio akis išlupo, o atmindamas tas tris dienas, kur buvo girdėjęs nuo tų juodvarnių, o kad sulaukė tas dienas, tai patepė su rasa tujaus akis, išijo. Ir kaip paliko sveiku, dėkavodamas dievui už tai, ir nuėjo į tą kaimą, kur neturi vandenio. Tenai apsisakė visims tos kaimos žmonims, kad ansai galės visam miestui, ne tik kaimai, vandenio padaryti. Taip tada sujudo didi ir maži ano prašyti ir davė žinią savo vyresnybei, kad toks atsirandąs, kad gali vandenio ant visos kaimos padaryti. Taip anam prižadėjo vyresnybė prijemti ing tą kaimą ir [duoti] namusko geriausius ir gatavą duoną iki smerčio svo. Taip kad sulygo ir jam raštą išdavė, taip ansai pajėmė arklio koj ir nuvėjo ant vejos ir galo ulyčios, kur yra tas akmuo. Taip sudavė tris sykius ing tą akmenį, taip tujaus atsidarė šaltinis ir pradėjo vanduo tekėti, kaipo upė bėgo į vakarus. Taip tą durnių prijėmė ta kaima kaip už savo žmogų. Davė gyvenimą gatavą ir pačią išpiršo gerą mergą, kurią turėjo sau už gaspadinę iki smerčio savo. Vis buvo linksmas su pačia savo ir su kaimynais savo.
Tai yra galas.
PATEIKĖJAS: Stanislovas Peleckis
FIKSUOTOJAS: Mečislovas Davainis-Silvestraitis
FIKSAVIMO METAI: 1973
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Paverkšnis, k., Raseinių sen., Raseinių r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Paverkšnių k., Raseinių vls.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 227, Nr. 70
©: Kolekcija Bronislava Kerbelytė
©: Kolekcija Klimas Viščinis
©: Parengimas Kostas Aleksynas