NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=3922&OId=2023

PAVADINIMAS: [Kaip Dievo ištremti angelai žmonėms tarnavo]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kaip kitąsyk Dievas metė iš dangaus prasikaltusius aniolus, kurie paskui velniais pastojo ir dabar velniais yra, tada, šventam Mykolui bekemšant juos par dangaus duris, ėmė viens ir užlindo už dangaus durų. Kada nutrėmė visus į pragarą, jau norėjo šventas Mykolas uždaryt, ale sumislyjo perskaityt, ar visi. Skaito skaito – vieno nėra. Pradėjo visur ieškot. Visur išieškojo, išgriozdė visas pabulkes, visus užkaborius – niekur neranda, ir gana. O apė tai, kad galėtų būti už dangaus durų užlindęs, nė vienam nė į galvą neatėjo. Nusibodo Velzebubui stypsot už dangaus vartų teip ilgai, neiškentė nepažiūrėjęs – o jau, žinoma, velnias tai vis žingeidus. Kaip tik kyštelėjo galvą pro duris, ir pamatė ieškotojai. Atbėgę išsikrapštė jį iš uždurės, davė kelias kaliauses ir pristatė pas poną Dievą. Dievas išklausinėjo, ale jau buvo Dievui biskį rūstybė parėjus. Šiaip Dievas žinojo, kas iš jo būt pasidarę, kad būt pirmiau radę, a dabar Dievas nieko nesakė, tik liepė šventam Mykolui prirakyt jį prie peklos dugno ir davė jam vyriausybę ant kitų velnių: kur jis ką norė, tai liepė, o jo turė klausyt visi velniai ir raganos. Kad ir jis prirakytas, ale didelę galybę turi. Ale koks niekai buvo tas perdėtinis kitiems velniams! Būdavo, jeigu katras tik velniapalaikis kiek prasikalsdavo, tą ir baudžia: turėdavo toks eit ant svieto pas gaspadorius bernaut arba prisakydavo, kiek dūšių parnešt, tai ir turėdavo išpildyt. O jeigu neišpildydavo jo prisakymo, tai vėl visokiais būdais kankydavo. Velnių nuo rėksmo akys išpuvo, o nuo ašarų upeliai pradėjo bėgti, – baisiai įgriso visiems velniams tas jų perdėtinio išmislas. O daugiausia vargo mato vienas biskį da šlubas velnelis. Būdavo, jam nesiseka, jis nelaimi nieko. Kaip tik pareina į peklą iš svieto, pabūva kokią dieną valnas – ir nusikalsta Velzebubui. Sykį paliepė Velzebubas smalos atnešt. Jis jau, rodos, greit eina, ale kaip šlubas, tai, žinoma, ir nesuskubino. Kaip perpyko už tai Velzebubas, už tai, kad ilgai liūderiuoja, – pagriebė velniuką už uodegos ir trenkė iš peklos per duris laukan, prisakydamas, kad eitų ant žemės: ten esąs dievobaimingas, pavargęs žmogus – kad eitų pas tą bernaut, jį prigundytų ir po metų jo dūšią parneštų į peklą. Ir velniūkštis pasijuto, kaip į žemę atsimušė, kad net žemė sudrebėjo ir keletas triobų sugriuvo. Pakilęs velniūkštis apsidairė, pasiraižė ir nuėjo pas tą vargšą žmogelį, pasivertęs į žmogų. Įėjęs į butą, sako:
– Gaspadorėli, gal tau reik berno?
O tas atsako:
– O ką aš veiksiu su bernu, kad aš pats bernas, aš pats neturiu kai kada pavalgyt, o ką aš da bernui galiu duoti?..
Ant tų žodžių velnias puolė žmogui į kojas ir pradėjo prašyt:
– Aš neturiu kur pasidėt, aš neturiu ką valgyt. Aš jokios algos nereikalauju. Tu pats pamatysi, kaip tu prasigyvęsi – tavo visa gaspadorystė pakils, turėsi ką pavalgyt ir apsirėdyt ir galėsi atsigert. O man ant galo meto porą adynų patarnausi, ir bus gana!
Žmogutis, išgirdęs apė naudą ir apė galią to berno, pamislijo: „Būtų gerai priėmus nors kelias dienas pabandyt, kas iš jo išeis: ar teisybė, ką jis pasakoja“. Ant galo, valandą mislijęs, pasakė:
– Gali pasilikt, ale kad duonos reik...
– Na, pasirūpysim ir duonos, – pasakė velnias ir ėmėsi už darbo.
Nuėjo į skūnę, iš šalinių susigraibė šiaudus, pripjovė iš tų šiaudgalių krūvą akselio, prikimšo į maišus ir, pasikinkęs dvi ožkeli ką tik gyvas, veža į malūną. Nuvežė – malūnas sukasi, užpilta grūdų, o malūninkas rengiasi į svečius. Bernas velnias maišus su akseliu užtraukė ant malūno ir, nuėjęs pas malūnininką, prašo, kad greičiau sumaltų. Tas atsako:
– Jei nori, vežkis namo, aš išvažiuoju į svečius ir greit neparvažiuosiu.
Bernas velnias nuėjęs no malūno leidžia žemyn ne savo maišus, ale svetimus, pilnus grynų miltų. Užsikrovė ant savo vežimėlio – ožkelės nepaveža. Tai jis pats nusitvėrė už dyselio ir parklegėjo risčia.
Miltų yr, duoną reikia kept – malkų nėr. Bernas velnias, ožkeles pasikinkęs, važiuoja į girią. Važiuodamas tas ožkeles pavertė į puikius arklius, o tą tarandušką – į puikų geležinį vežimą. Važiuojant net vėjas darosi. Privažiuoja kokį poną su karieta. Bernas velnias supyškina su botagu – pons važiuoja į šalį, bijo, kad nesumyniotų. Nuvažiavęs į girią, bernas velnias prisirovė medžių, prisikrovė vežimą, Parvažiavo namo, prisikepė duonos. Žmogelis vargšas valgo ir berną giria.
Atėjo pavasaris, reikė lauką sėt – nėra sėklos. Bernas, pasikinkęs ožkeles, važiuoja į miestą sėklos pirkt. Tas ožkeles pavertė į tokius puikius arklius, kokių da niekas nematė, o tą taradaiką – į tokią puikią karietą, kad nė joks meisteris nepadarytų. Važiuoja keliu į miestą ir susitinka priešais atvažiuojant poną ir su puikiais arkliais ir karieta. Ponas pamislyjo, kad čia koks karalius atvažiuoja, – pasuko į šalį, nusėmė kepurę ir žemai nusilenkė, o bernas velnias paklausė:
– Aš matau, kad tau labai patinka mano karieta ir arkliai. Kiek duosi priedų, tai mainysiva?!
– Kiek ponas prašys, tiek duosiu.
Ir paprašė penkis šimtus rublių, ir sumainė. Bernas velnias nuvažiavo į miestą, pripirko visokių sėklų, parvažiavo namo – žmogelis net išsigando. Velnias bernas, užsivertęs maišą ant pečių, išėjo žirnių sėti. Velnias, žinai, nemoka sėti: vaikščiodamas po laukus ir mėto po vieną žirnį – primėtė po dirvas, pievas ir grabes.
Ant rytojaus žmogelis išėjo pažiūrėt, ar gerai jo pasėlys auga. Žiūri, kad pilnas laukas pridygęs žirnių. Pradėjo ant berno bartis, kad negerai susėjo.
– E, tu nežiūrėk, ką pilnas laukas, tai bus pilna ir skūnė.
Po kelių dienų vėl eina žmogutis pažiūrėt. Žiūri – tie žirniai auga ir šneka:
– Tu neauk, aš augsiu. Tu neauk, aš augsiu...
Užaugo baisūs žirniai: ir dideli, ir daug. Užaugo, reikė pjaut – dalgio nėra. Velnias bernas prašosi gaspadoriaus ant dviejų dienų:
– Eisiu, – sako, – dalgį pasidaryt. Moku biskį kalvystos – porą dienų truks, kol aš padarysiu.
– Na, tai ir man padaryk, – prašė žmogutis.
– Galėsiu padaryt, ale tai nepareisiu keturias dienas.
– Na, kad ir penkias, tik padaryk.
Velnias išėjo, buvo keturias dienas, paskui parėjo ir parsinešė du dalgiu. Žmogelis paėmė vieną dalgį – neatkėlė nė no žemės, o bernas įsitaisė į ilgą dalgiakotį, išėjęs pasišvaistė po tą mažą laukelį – ir jau nupjauta! Tuo žirnius suvežė – šiaudų baisybė ir grūdų. Ant tos dirvos rugius pasėjo. Da ir kviečių norėjo sėt, ale jau nėra dirvos. Tai velnias su žmogučiu nueina į pono girią. Bernas eržuolus rauja ir meta į krūvą. Kada išrovė visus eržuolus, ant tos vietos pasėjo kviečius – kviečiai auga. Ateina pons pažiūrėt, ar jo eržuolai dideli, žiūri – eržuolai išrauti, sumesti į krūvą, jau nudžiūvę, o to’ vieto’ kviečiai kaip dūmas! „Na, palauk, – mislija pons, – aš tų kviečių neduosiu“. Užaugo ir kviečiai, jau ir nunoko – bernas velnias vadinasi žmogutį kirst kviečių. Ir nuėjo abudu. Velnias kerta, o žmogučiui liepė eit į kaimą ir prisižičyt virves ir pančius viso kaimo. Žmogelis, kiek tik pakėlė, privilko virvių ir pančių! Jau bernas nukirto ir kviečius, virves ištiesė, ir kraujasi abudu didelį kūgį. Pirmiau sudėjo tuos eržuolus jau sudžiūvusius, kad būt malkų, o paskui kviečius sukrovė. Bernas suveržė, tą savo gaspadorių nutvėręs užmetė ant to kūgio ir eina namo. Pons pamatė, kad jau jo eržuolus ir kviečius neša, – pasėmė suvo baisųjį bulių, kuris buvo ant devynių lenciūgų, paleido tą savo bulių, kad subadytų nešiką ir naštą parverstų. Ale kur tau! Kaip tik tas bulius pribėgo artyn, bernas pagriebė jį už uodegos, pakratė ir, mesdams ant savo našulio, suriko:
– Žmogau, pasislink į šalį – paviržio atmetu.
Bulius užmestas kėpšo, o ponas bijo ir artyn eiti, kad ir jam teip nebūtų. Parėjo namo tas bernas ir parsinešė visą gerybę. Papjovė bulių, prisikepė pyragų, prisivirė mėsos, priėdė, kad net pilvai plyšo. Dar nor ir gert: nuėjo į karčemą ir gėrė alaus, kiek tik tilpo. Prisigėrę ėjo namo. Ėmė žmogutis ir parvirto. Klausia berno:
– Kodėl aš parvirtau?
– Ką tu neparvirsi, kad ant pinigų katilo suklupai.
Žmogus žiūri, kad tikrai jis pinigų katilą tur užsigulęs. Pasėmę tą katilą abudu neša. Ir vėl žmogutis parvirto. Vėl klausia, dėl ko jis parvirtęs, o velnias atsako:
– Žiūrėk, tu paiky, kad ant pinigų katilo guli.
Žmogus pasižiūri, kad teisybė – iš džiaugsmo net užkeikė.
Jau žmogelis tur ir duonos, ir mėsos, ir pinigų. Ale artinasi galas metų – žino, kad išeis bernas. O tas bernas velnias rūpinasi – po metų jis tur dūšią to žmogučio parnešt, o tą ir bagotu padarė, o jis negriešija, tik Dievui dėkavoja: ateina ubagas – tam duoda, o prie grieko negal privest! Mato velnias, kad bus riestai. Sumislijo baiką padaryt. Atėjo paskutinė metų diena, bernas eina savais keliais ir savo gaspadorių vedasi. Priėjo bažnyčią. Velnias paėmęs pamatą bažnyčios pakėlė, o gaspadoriui prisakė eit paimt katilaitį su šventu vandeniu ir krapylą. Žmogelis paėmė, kas liepta, išlindo par bažnyčios pamatą, ir eina abudu tolyn. Nuėjo pas peklą. Žmogus jau nenorėtų eit, ale jau velnias bernas nepalieka, vedasi per nevalią į peklą. Ir sako:
– Kaip įeisim į peklą, imk krapylą, pasidažyk į katilaitį ir šventyk po peklą!
Žmogus teip ir padarė: įeina į peklą. Bernas velnias no žmogaus ugnį gina, o žmogus vis tik dažo į katilaitį ir taško po visą peklą, o velniai kaukdami – lauk bėgti! Visi velniai išbėgo lauk, tik da liko Velzebubas, prirakytas prie peklos dugno. Bernias velnias, priėjęs prie Velzebubo, tėškė su krapyla kelissyk į akis – tas nusitrenkė ir išbėgo. Pasidarė didelis trenksmas, kad sudrebėjo dangus ir žemė. Švents Mykolas, pajutęs triukšmą, nubėgo žiūrėt, kas ten pasidarė, – pekloj nė vieno velnio nėra ir Velzebubas jau nusitraukęs no lenciūgo. Pamatęs tą bernavusį velniapalaikį bestypsant, prirakino jį į Velzebubo vietą. Kada viskas nutilo, šventas Mykolas užsilipo į dangų. Bernas velnias prirakytas – nėra kam tą žmogų nunešt į jo gyvenimą. Velzebubo vietą užėmęs, kitas paėmė visą valdžią ant visos peklos, jau jo tur klausyt visi velniai:
– Bėgite šenai visi, o katras paskiaus atbėgs, tai tas už pakūtą turės tą žmogų nunešt į jo gyvenimą.
Tuo tie velniai pašoko kaip iš ugnies už viens kito lenkčium bėgt. O viens toks kuprotas, šlubas, kreivas, jau tikras velnias, parvirto. Šitie greičiau atbėgo, o tas šleivys gavo tą žmogų nunešt į jo gyvenimą.
O tas pons, kur apsimainė puikią karietą, parvažiavęs namo, liepė tarnams iškinkyt, arklius įvest į pašert į aukštą, puikią stonią, o tą karietą įstumt į puikią daržinę. Pons džiaugdamasis tą vakarą balių padarė: prisiprašė svečių, gėrė ir ėdė per naktį. Ant rytojaus vedasi svečius maino pažiūrėt. Nuėjo pirmiaus arklių pažiūrėt, žiūri – ožkutės pasikorusios (žinoma, kaip didelius arklius, tai aukštai ir pririšo), žiūri – vos tik paskutinės kojos žemę siekia. Visi svečiai pradėjo juoktis, o tas pons iš piktumo ir iš gailesčio gatavas plyšti, tik plaukus peša ir rankas laužo! Na, jau čia pažiūrėję, eina karietos puikiosios pažiūrėt. Ugi nueina, žiūri – suklypus taradaika! Pons iš to gailesčio ir piktumo paraudonavo, pabalo, puolė ant žemės ir negyvas, nės labai buvo godus ant turtų, o čia dabar tokią iškadą apturėjo, tai iš piktumo ir nukvėsė!
No to laiko, kaip kits randytojas peklos užstojo, pats gerai žino, kad bėda po svietą trankytis, tai dabar velnių į svietą nesiunčia, o kad jie ant svieto nesivalkioja, tai nieks jų ir nė nemato.

PATEIKĖJAS: Juozas Mikolauskas

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Menkiniai, k., Sintautų sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Menkinių k., Sintautų prp., Naumiesčio aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 18, Nr. 2
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal