NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=3943&OId=2043
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Akmenės parakvijoj Šiaulių paviete, netoli nuo Vėgerės par tris varstus, Kuriežių sodžiaus gali, yra Lokavos kalns, apie kurį žmonys teip kalb:
Vėgerės pons (nepasakė, kaip vadinams) vasaras laiki važiavįs kas vakarą ant to kalno pasivažinieties (ant to kaina viršaus dailus placis desintina platumu, iš visų pusių starus, o per vieną pusę galima užvažioti). Teip jam besivažiniejant vieną vakarą, saulei leidžianties, apsipylįs tas kalns raudona šviesybe kaipo ugni, iš ko tas pons persigandįs, neilgai trukus susirgįs ir mirįs.
Potam viens to sodžiaus ūkinyks, kurio dalie stov tas kalns, išarįs ant jo pūrą siejima šmočiuką ir kelerius merus siejįs. Visokie javai geri užaugę, bet ir anam teip pat nutikę, kaip minietam ponui. Tai regieję ir apsukui buvusiejie žmonys. Nuo to laika lig šiai dienai nieks ten nebedrįst arti.
Seniau ant to kalno vieno šalie stačiojo pusie, netoli viršaus, buvę urvai, iš kur kas vakarą, saulei leidžianties, išeidavusi mergička, milžtuvelę rankoj turiedama, ir šaukdavusi: „Tbruka, tbruka, tbruka...“ (kaip karvę kad šauk), o žmonims einant arti, ana pasikavodavusi. Piemenys, ten ganydami bandą, vienam kepurę įmetę į tą urvą, o patys nubiegę pro jam. Tas, be kepures pasilikįs, verkė, apie tą urvą vaikščiodams. Neilgai trukus minėta mergelė išnešusi jam kepurę, auksa piningų pripiltą. Tas džiaugdamies parbiegįs namo. Apie tai išgirdę žmonys aplinkinai susitarę ėja kasti tą urvą, bet ką jie par dieną kasę, tas nakties buva užgriuvįs. Teip ilgai besidarbojant aniems atsiboda. Potam davę mierą tam darbui. Nuo to laika nieka daugiaus nebematę an to kaina.
Važiojant su javų vežimais pro tą kalną nakties laiki, paskui važiojantis žmogus miegojįs, o pabudįs neberanda maišų su javais, bet radįs ratuose auksa piningus, kurių buvusi dubulta verčia tų javų.
FIKSUOTOJAS: Aleksandras Burba
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 269-270, Nr. 27
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 715
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 174-175, Nr. 27
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 199
T. 5
©: Parengimas Kostas Aleksynas
©: Parengimas Leonardas Sauka