NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=3951&OId=2048

PAVADINIMAS: [Velnio piršlybos]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo tokia merga jau nejauna, ne per graži, vardu Mangarieta. Senovėje labai žiūrėjo ant mergų darbų, tai toji Mangarieta per naktis vakaraudavo ir šventom dienomis dirbdavo ir vis mislydavo, kad tik apsiženyt. O kaip ji buvo ne per aiškaus veido, tai ją nieks nemėgino imti, o jai vėl nieks nesimislijo, kaip tik apie ženybas.
Ale vieną naktį atėjo pas ją toks ponaitis, atnešė jai degtinės, užkandį. Teip toliaus jau ji viena eina vakaraut į pirtį. Tas ponaitis dailiai apsirėdęs, girgždanti čebatai, jai vis atneša visokių gėrimų, užkandžio. Ale toliau jau tas ponaitis ją kalbina ženytis. O toji merga sako:
– Kaip aš su tavim galiu ženytis, kad mano per prasti rūbai?..
Kitą vakarą atėjo pas ją tas ponaitis ir atnešė jai visą eilią drapanų, gert ir valgyt.
– Ale, – sako, – tu man turi pasirašyt, kad mudu ženysimės.
Pasiliko bonkoj ta merga to gėrimo ir užkandžio. Ant rytojaus žiūri – toj bonkoj myžalai, o kišeniuj – kumelšūdis. Jau ji nusigando. Nuėjo pas tokią bobą pasiklausti, kas tai čia būtų. Sako:
– Ateina pas mane toks ponaitis, kalbina ženytis. Atneša jis man visokių gėrimų, užkandžių. Kaip geriu – labai gardu, šiądien – burna prismirdus. Nuo vakar pasilikau to gėrimo, tai radau bonkoj myžalų, o tas užkandys – kumelšūdis kišeniuj. O nor, kad pasirašyčiau pirm veselijos.
Toj boba sako jai:
– Tai velnias pas tave ateina.
Toji merga sako:
– Jau jis pas mane seniai vaikščioja. Kaip man nuo jo atsikratyti?
Toj boba sako:
– Atnešk tu man tas drapanas parodyt.
Tai merga atnešė tą klumšelį su tom drapanom. Ogi kad išrišo, tai vietoj žipono – žmogaus skūra nulupta, čeverykai – čiulkos numirėlio ir visos drapanos nuo negyvėlio! Jau ta merga persigando baisiai. O toj boba sako:
– Jei jis vakare ateis, tai tu jam liepk, kad jis tau atneštų du gorčiu medaus ant veseilios. Pasiimk diktą kamuolį siūlų ir galą pririšk jam prie surduto.
Vakare vėl atėjo tas velniuks pas tą mergą:
– N’o ką, ar jau šiądien pasirašysi?
– Dar ne! Dar tu turi atnešt man du gorčiu medaus ant veseilios.
Kitą vakarą atnešė apie tris gorčius. Kaip velniukui – toks medus nebrangus.
– O ką, ar dabar pasirašysi?
– Dar ne. Dar tu turi atnešt man tuos nuo šito medaus korius: reik man žvakių ant veseilios.
Ir, ten su juo besiglamonėdama, pririšo prie surduto tą galą siūlo. Tam velniui kaip laiks parėjo skirtis nuo tos mergos, tuojaus prapuolė, ir to kamuolio siūlų tik viena eilutė ant pavijos liko: kad už biskio, jau ji būt netekus to siūlo. Antryt mergina tą siūlą vynioja ir eina paskui, kur jo nueita. Daėjo į bažnyčią. Per rakto skylutę įtrauktas tas siūlas ir – į sklepą po bažnyčia, kaip kitąsyk buvo. Na, dabar jau tikrai žino, kad tai tas velnias buvo. Nuėjo ta merga pas tą bobą, sako:
– Pasekiau: nueita į bažnyčią, įtraukta per skylę rakto siūlas ir į sklepą nutraukta. O tas jo medus – tai žmonių smegenys.
Sako toji boba:
– Šiądien kaip atneš tau tą vašką, tai tu dar nepasirašyk, sakyk: „Rytoj“. Ant rytojaus tu ateik vėl pas mane.
Vakare tas ponaitis atnešė jai tuos korius:
– Na, ką, ar jau dabar viską turėsi? Jau galėsi pasirašyt?
– Dabar bus viskas. Rytoj aš tau pasirašysiu, ir galėsiva ženytis.
Antryt pažiūri į tą vašką – tai žmonių galvų kiaušai. Nuėjo toj merga pas tą bobą.
Jau atėjo vakaras. Toj boba užrišo duris linais – jau tas velnias nįeina į pirtį. Atėjo pas tą bobą. Atėjęs pas duris, sako:
– Atdaryk duris, atiduok Mangarietą!
O ta boba sako:
– Kodėl tu vis galėjai įeit, o dabar negali?
– Kad čion užrišta lino žiedu durys.
– Jei išlaikysi, – sako boba, – lino mūką, tai atiduosiu Mangarietą.
– Išlaikysiu, – sako velnias.
– Na, tai tu pasiversk į sėmeną.
Pasivertė. Tada ta boba velnią pasėjo. Pasėtas gulėjo metus. Paskui užakėjo, išaugo, vėl rovė tuos linus kelis metus, nukūlė, jau jam davė gana spragilais, paskui paklojo ant pievos, vėl gulėjo kelis metus, paskui prikėlė jau, nuvežė į pirtį mint, padegino ant ugnies, į mintuvus mint, išėmė iš mintuvų ir vėl į ugnį, iš ugnies vėl į mintuvus – ir nedalaikė tas velnias:
– Nenoriu, – sako, – nė Mangarietos, nė čion kęst...
Ir neišlaikė lino mūkos! O Mangarieta teip likosi nuo paėmimo velnio.

(Nuo L. Barono iš Bartninkų.)

PATEIKĖJAS: Liudvikas Baronas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 98-101, Nr. 26
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal