NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=3990&OId=2085
PAVADINIMAS: [Kodėl moterys neturi laiko pailsėti]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
„Ko čia mums gėdėties ubagystės, kad ir pats ponas Dievs, sako, kitą kartą ubagais ėjęs“ (Priežodis).
Ėjo senelis (= Dievas) svietą mokindams. Eidams senelis par svietą radęs vieną vyriškį beariantį. Ale tas žmogus teip aręs: par visus laukus vieną vagą varydams, o paskui nešęs dyką arklį vėl no galo pradėti. Senelis priėjęs pamokęs pasitaisyti verstuvę, kad galėtų no vieno ir no antro galo vagą varyti. Tą pamokinęs, nuėjęs į sodžių, kur radęs moterišką beaudžiančią, ale gijas ant tvoros išsidraikiusią šiaip taip bele kaip, bepainiojančią ir benarpliojančią. Tą pamokęs pasitiekti sau stakles, nytis, skietą ir kitus prie audimo reikalingus padargus. Ir tą teip pamokinęs, senelis išėjęs savais keliais. Teip, pagal to senelio pamokimą, gerai sekės vienam arti, o antrai austi. Tada vėl tas senelis po kokio laiko atgal atgrįžęs prie artojo ir paklausęs:
– Kas tave, vaikel, teip gražiai išmokino arti?
Šis atsakęs, kad „buvo atėjęs pas mums toks senelis, tai jis mane pamokino, užtai man gerai eina“. Teip jam senelis pasakęs:
– Dirbsi dirbęs, o po darbo galėsi pailsėti.
O kad sugrįžęs pas audėją senelis paklausęs: „Kas tave, duktyt, teip gražiai išmokino austi?“ – ši atsakius:
– Ogi kas mane išmokys – aš pati!
Senelis pasakęs:
– Dirbsi dirbus, o darbo galo nerasi ir atilsio neturėsi...
Užtai dabar moteriškas netur laika kada postuvia prigulti.
FIKSUOTOJAS: Matas Slančiauskas
FIKSAVIMO METAI: 1884
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 34, Nr. 24
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas