Knygadvario objektas "Pasaka AT 1695 [Apie padykusį ūkininko sūnų]" >> "[Apie padykusį ūkininko sūnų]"

Knygadvaris


NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4000&OId=2096

PAVADINIMAS: [Apie padykusį ūkininko sūnų]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas ūkininkas, jis turėjo vienturtį sūnų. Tas jo sūnus teip jau padyko, kad su juom jokios rodos tėvas negavo. An galo atsiėmė jis nuo tėvo dalį ir išėjo sau. Nuvėjo į miestą, pralaidokavo savo visus pinigus – jau jį ir badas prispaudė: nėr kur jam dėtis. Nuvėjo in vieną dvarą pas poną kiaulių šert – tais kiaules šėrė ir pats su joms ėdė pelus.
Ale tos šalies karalius padarė iš aukso tokią plytą ir apgarsino, jei kas tokią jau plytą pataikytų padarytie, tai tas galės vestie jo dailią dukterį ir bus karaliaus žentas. Vienas daro tokią, kits – kitokią, – vis netinka su karaliaus plyta.
Ale ateina toks senukas pas tą kiaulinį, sako:
– Ar tu neini su plyta pas karalių?
– Ką aš aisu, o ir kur aš gausu tiek aukso, tokią brangią plytą?..
Sako senukas:
– Te tau plytą – aik.
Nuvėjo pas karalių, sudėjo su karaliaus – viskas tinka! Jau jam prigulėtų karaliaus žentu būt, ale toj duktė iš tolo jo nenor – jis visas sulipęs pelais... Jau karalius savo žodį nenor mainyt, tai jį ir teip nenor pastumt: jam davinėjo, kad jis atstotų no žentų, dvidešimts penkis raudonuosius, ale jis tol neatstojo, pakol gau no karaliaus šimtą. Jis, nežiūrėdamas an to, kad jis pirma badau, ale kaip tik gavo tą šimtą raudonųjų, tai – tuoj in miestą ir tol gėrė, pakol viską pragėrė. Paskui jau jam vėl nėr kur dėtis – nuvėjo pas kurpių per gizelį. Tas kurpius klausė:
– N’o ką, ar jau moki biskį siūt?
Sako:
– Jau biskį galiu...
Ale iš vakaro tas kurpius išėjo in jomarką su čebatais, o jis klausė:
– Ką man rytoj siūt?
– Ką pirmiau pamatysi, tai an to siūk.
An rytojaus jis pamatė pirmiau šunį, tai jis – šunim siūt čebatus! Pasiuvo dvidešimt penkias poras ir suvėrė ant virvutės.
Vakare parvažiau tas kurpius, pasakojo, kad gers jomarkas buvo ir jis gerai pardavęs.
– O aš ir gerai pasiuvau batų – aiva, parodysiu, – sako gizelis.
– Na, jau rytoj pažiūrėsim.
Ant rytojaus atnešė jis visą virvutę. Tas kurpius, pamatęs, kad ant šunų kojų prisiūta, tas jam – su tąj virvute čebatų par galvą! Jis pradėjo bėgt, ta virvutė jam užsikabino an kaklo – ištraukė iš to kurpiaus rankų tą virvutę ir pabėgo. Nuvėjo in pagirį.
Važiuoja toks ponas į girią medžiot su šunimis – žiūri, kad tas gizelis nešas šunims čebatų prisiuvęs. Klausia:
– Kas čia?
– Tai šunims čebatai. Kad su šitais čebatais šunis apauni, tai labai šunes graiti...
Tam ponui patiko tas apsiavimas – užmokėjo jam po kelis raudonuosius. Tas nuvė sau, o tas ponas apavė tuos šunis čebatais – tie šunes tuojaus tuos čebatus ėst. Ir tol tie šunes niekur nėjo, pakol tuos čebatus suėdė! Dar tas ponas siuntė bernus, kad vytų atimt pinigus, ale kur jį ras...
O tas gizelis su pinigais nuvėjo in miestą ir vėl tol gėrė, iki visus pragėrė. Pragėręs eina. Atėjo į vieną dvarą pas kumečius, apsinakvojo. Klausia jo:
– Kas tu per viens?
Sako:
– Aš vištukus periu.
O ta dvaro ponia negalėdavo vištukų išsiperėt. Tep tie dvarokai pranešė poniai, kad toks meisteris atsirado. Tuojaus jam liepė ateit. Tam atėjus, klausė:
– Ar teisybė, kad gali vištukus perėt?
– Galiu: ansyk išperiu puskartį vištukų.
– N’o kur tu juos perėsi?
– Man reik šiltą pirtį ir kad pas mane niekas neateitų per mėnesį. Ale už puskartį aš imu penkiasdešimt rublių...
– Gerai!
Jau tai poniai patinka. Davė jam penkiasdešimt rublių, pakūrino pirtį, davė jam tiek kiaušų, indėjo jam ant mėnesio maisto ir jį uždarė. Jis suvėdė tą ir tuos kiaušinius. Atėjo toj diena rako – jis per langą išlindo, nuvėjo į kaimą, rado porą vištukų tik ką išperėtų, tuos nusipirko ir, atėjęs pas tą pirtį, tą pirtį uždegė, o jis tuodu vištuku šaukia po savim:
– Cip, cip, cip!
Pamatė, kad ta pirtis dega, – atbėgo tenai, o šis sako:
– Kasžin kas uždegė pirtį – ką tik spėjau per langą su dviem vištukais išlįstie, o kiti liko...
O ta ponia vėl tų vištukų paragaut negavo, o jis sugrįžo in savo tėvynę.

PATEIKĖJAS: Juozas Pečiulis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai, k., Šeimenos sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 48, Nr. 32
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal