NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4017&OId=2114

PAVADINIMAS: [Apie pirklį, kuris per savo gobšumą regėjimo neteko]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk buvo labai bagotas gyventojas. Visko jis turėjo, ko tik reikėjo, ale gyvulių – skaitliaus nežinojo! Verbliūdų kaiminės kaip debesiai po laukus ganėsi. O tas senovės grapas tik vos vieną vienturtį sūnų turėjo. Sūnus tas augo labai puikiai, ką tik norėjo, tą darė, nieks jam neperiškadijo. Teip labai valnai gyvędamas labai išsipaikino, pražudė žmogišką dorą. Teip piktus darbus bepildydams, teip įsikėrėjo tėvui, jog tas atidavė dalį ir išvarė savo sūnų. Davė jam aštuoniasdešimts verbliūdų, aukso, sidabro didę daugybę, žodžiu sakant – be skaitliaus ir žinios! Sūnus buvo linkęs prie vaizbos, prisipirko visokių navatnių tavorų, apkrovė aštuoniasdešimts savo verbliūdų ir išsivarė į svetimas žemes prekiauti. Gerai jam pasisekė vaizba, išpardavė visus tavorus, prisipelnęs didelę daugybę aukso. Auksą ant verbliūdų sukrovęs, grįžo namo.
Keliaudamas per girią, rado po medžiu besėdintį senelį. Sustojo pas tą senelį ir pradėjo šnekėt. Ilgai ilgai šnekėjo. Ant galo tas senis prižadėjo duot tam pirkliui (vaizbūnui) da kita tiek aukso, kaip tas pirklys turėjo, ale no to pirklio prašė keturiasdešimts verbliūdų. Pirklys davė keturiasdešimts verbliūdų. Senelis vedėsi tą pirklį atiduot prižadėtą auksą. Senelis eina pirma, o tas pirklys paskui. Ėjo ėjo kalnais, pakalnėms, priėjo girią. Tas senis išsėmė dėželę, įskylė ugnies ir pasmilkino. Eina toliaus smilkydams. Priėjo kalną – tą kalną pasmilkino. Paskui išsiėmė tas senelis tokią dėželę ir pasitepė akį. Priėjo prie baisaus kalno, da smarkiau susmilkino – atsivėrė kalnas, ir senis su pirkliu įėjo į kalną, teipgi ir verbliūdus įsivarė. Tas senis liepė kraut aukso ant tų verbliūdų. Pirklys krovė, kad net verbliūdų kojos į šalis klypo varant namo. Keturiasdešimts verbliūdų liko tam seniui. Varosi juodu dabar viens į vieną kraštą, kits – į kitą.
Ale vėl tam pirkliui gaila teip daug verbliūdų atidavus, kad ir aukso gavo dešimtssyk tiek, kiek tie verbliūdai verti, ale tokiam gosliam pirkliui tik da gailėjo verbliūdų. Grįžta jis pas senį ir prašo atgal dvidešimts verbliūdų. Tas senis nenorėjo duot atgal, ale pirklys pradėjo įkalbinėt:
– Ką tu, seneli,veiksi? Jau tu sens, jau neilgai gyvęsi, – ką tu veiksi su tiek daug verbliūdų?.. Atiduok man dvidešimts atgal. Būk teip gers, seneli, aš tau labai už tai padėkavosiu ir už tai tave Dievas priims į dangaus karalystę. Paliksi tuos verbliūdus, o aš jaunas – matai, jie bus man labai reikalingi, ir aš tave, kol gyvs, neužmiršiu.
Senis, prisiklausęs saldžių, meilių žodžių, atidavė dvidešimts verbliūdų. Varosi pirklys namo verbliūdus. Ir vėl pagailo jam tų verbliūdų, ką pas senį liko dvidešimts verbliūdų. Ir vėl grįžta pas tą senį ir prašo atiduot tą dvidešimts verbliūdų. Tas senis nenori nė šnekėti, ale pirklys vėl pradėjo gražiais, saldžiais žodeliais prikalbinėt, primydamas seniui, kad jau sens, neilgai gyvęs. Senis, valandą pamislijęs, atiduoda ir tą dvidešimts verbliūdų, tardams:
– Vaikeli, priimk ir tą dvidešimts verbliūdų, kad jau teip trokšti tų turėt. Tegul palaimina tau Dievas, kad tuos turtus apverstumei ant gero!
Pirklys apsidžiaugė su visais verbliūdais ir daugybe aukso. Ale iš mislies jam neišeina, dėl ko tas senis akį pasitepė iš dėžutės ir smilkino kalną, į kurį įėjo ir aukso daugybę rado. Vėl grįžta pirklys pas tą senį ir prašo:
– Tėvuk mieliausias, dūšele brangiausia, tiek man gėrybės paskyrei ir dovanojai, – susimildamas, patepk ir man nors vieną akį. Duok man nors lašelį tų žemiškų gėrybių paragauti.
Senelis su nekantrybe tarė:
– Ak, tu žmogau, nepasotyta kirmėle žemės, kiek tu dabar turi gėrybės – užteks tau, kol tavo kaulus kirmėlės sugrauš.
Vėl senis, nekantrybės paimtas, patepė pirkliui kairiąją akį. Padėkavojo pirklys senukui ir eina pas savo verbliūdus. Ale pasirodė pirkliui navatnūs daiktai: jau mato viską toli aplink, ką pirma nematė, žino visus praėjusius ir ateinančius daiktus, žinojo, kur yra skarbai žemėje, ir per kalną galėjo lįst kaip kokia dvasia! Dabar mislija pirklys: „Kad vieną man akį patepė, kaip bus smagu ir gerai ant svieto gyvęti, o kad abi būt pateptos, gal da būt geriaus ir ramiau“. Vėl grįžta pas senį ir prašo:
– Seneli, patepk man ir dešinę akį. Matai, senuk, jau tu esi senas, neilgai gyvęsi, o kam paliksi tuos turtus?.. Palik man – aš tave atmysiu, kol gyvas būsiu.
Senis, pakaušį pakasęs, dideliai nuliūdęs prakalbėjo:
– Oi, sūnau mano mieliausias, da tau to žemės purvo neužtenka?! Jau turi viso svieto gėrybes, o kad da tau to neužtenka, tai kad neteksi nieko, ar nerūgosi?
Pirklys tos kalbos nė neklauso, tiktai prašo senelio, kad jam ir antrą akį apteptų. Kada senį pirklys įvedė į didelę nekantrybę, senis, norėdamas atsikratyti pirklio, piktumu užsidegęs, patepė pirkliui ir dešinę akį. Išsyk pirklys nudžiugo, ale ne po ilgam nuliūdo ir pradėjo graudžiai šaukt:
– Senuk mieliausias, tėvuk brangiausias, ką tu man padarei?.. Atėmei no manęs šviesybę tuo antru patepimu – jau dabar nieko nematau, nieko nežinau. Kur aš biednas pasidėsiu?.. Kur mano verbliūdai, kur mano turtai, kur mano auksas? Ak, senuk tėvuk, eik šę, atidaryk akis mano, vesk mane į mano tėviškėlę!
Senis sukosėjo smarkiai, per ūsus kvapą šaltą pūstelėjo, suriko:
– Pasikark dabar!
Ir nuėjo sau tolyn. Pirklys pasilikęs verkė gailiai, šaukė balsiai vaikščiodams, nieko nematydams klupinėjo, į medžius atsimušinėjo, savo verbliūdų ieškojo, ale nieko nerado, nieko nesutiko, nieko neprišaukė. Teip išbuvo kaip ant pūstynės tris dienas ir tris naktis.
Vieną rytą išgirdo pirklys neregys ne per toli rėkavimus žmonių, lojimus šunų, skambėjimus ginklų. Pradėjo jis šaukt žmonių pagelbą. Atbėgo medžiotojai į pagelbą pirkliui neregiui, ale – negali sušnekėti. Paėmė medėjai į savo vežimą, nusivežė tą pirklį į didelį miestą. Po ilgam laikui, kada atsilankė į tą miestą žmonių, kurie teip kalbėjo, kaip tas pirklys neregys, – koks tai buvo džiaugsmas ir linksmybė, kada pirklys pajuto savo mylimą kraštą, išgirdo savo prigimtą kalbą. Ilgą laiką, kol tėvas gyvas buvo, jis prie tėvo gyveno. Kada tėvs numirė, tėvo turtai išsigaišino, ir pirkliui neregiui, tokiam bagočiaus sūnui, priteko šalia kelio sėdėti ir rankas ištiesus duonos kąsnio prašyti. Tankiai pirklys neregys, apmislijęs praėjusį laiką, gailiai apsiverkdavo ir teip kalbėdavo:
– Oi, vargas mano, kaip tai aš nelaimingas tapau dėl tos prakeiktos goslybės! Nei joks turtas, nei joks brangumas žemės nėra brangesnis už žmogaus prigimtus sąnarius ir brangiausią sveikatą.
Nei viens, žiūrėdamas ant vargo pirklio neregio, susigraudindavo, matydamas tą nelaimingą žmogų apgailint savo pražudytą sveikatą, apė kurią, jam pradėjus šnekėt, ašaros kaip žirniai per veidus byrėdavo! Tas pirklys neregys laimingai užgimė, laimingai ir būt gyvenęs, ale per tą goslybę, per tą baisų troškimą turtų nieko neteko ir buvo nelaimingas, kol jo nematančias akis užbiro juoda žemė.

PATEIKĖJAS: Jonas Dubinskas

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Naumiestis, Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 68, Nr. 40
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal