KNYGADVARIS

Knygadvario objektas "Mitologinė sakmė kaip vežėjas ponui velnio atvaizdą nupiešė" >> "[Kaip vežėjas ponui velnio atvaizdą nupiešė]"

Knygadvaris

NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4160&OId=2249

PAVADINIMAS: [Kaip vežėjas ponui velnio atvaizdą nupiešė]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk viens pons turėjo labai gudrą vežėją. Vieną sykį tas pons rengė balių ir savo vežėjui davė pripirkt visokią daiktų už dvylekį.
– Reik man, – sako, – dėl baliaus puikių drabužių, tai nusipirk siūlų už dvylekį, audimo už dvylekį, kreidos už dvylekį.
Tada visko prisipirkęs tas vežėjas pamieravo tam ponui ir, užsidaręs seklyčioj, dirbo pusantros dienos. Ant galo pašaukė poną pasimieruot. Pons atėjęs žiūri, kad ant grindų su kreida užrašyta.
– O kas čia? – paklausė.
– O dėl pono eilė naujų drabužių, – atsakė vežėjas ir da parodė siūlų, audimo, kurie būk tai da likę no siuvimo.
Na, atėjo ir balius. Vėl pons paliepė visko dėl baliaus reikalingo pripirkt vis už dvylekį: šieno už dvylekį, valgio už dvylekį, žvakes už dvylekį, – žodžiu sakant, visko, kas prie baliaus reikalinga.
Privažiavo svečių. Už dvylekį nupirktą šieną pakabino vidurij tvarto, kur buvo svečių arkliai suvesti, už dvylekį vežėjas nupirko tabokos, su kuria visus vaišino, ir visi gyrė čiaudėdami. Už dvylekį žvakė baigė degti. Svečiai, tai pamatę, išvažinėjo namon, žinodami, kad tamsoj nesmagu būti.
Kada svečiai išvažinėjo namon, vežėjas apsivadžiojo savo poną visur, ir buvo da no baliaus likę šieno, žvakės ir tabokos. Tada pons tam savo vežėjui davė penkis raudonus šnapsus.
Paskui po kiek laiko vėl tas pons sumislijo tam savo vežėjui darbo, o tai liepė velnią nupiešti.
Nusiminęs vieną sykį savo stubelytėje sėdėdamas vežėjas nuliūdęs mislijo apė velnio ėsybę, kurį tas pons liepė nupiešt. Teip jam besirūpinant, ir prašneko po pečiuku:
– Žmogeli, jeigu tave bėda spiria ir pons nor mane pamatyt, tai tu labai nenusimyk: atsinešk no pono didelį arkužą popieros ir trejopos kreidos – juodos, raudonos ir žalios, tada aš tau pamožėli pasirodysiu, ir tu mane po truputį galėsi nupiešti. Ir nupiešęs kaip rodysi tam išdykusiui ponui, dabok, kad daugiaus nieks nepamatytų. Tu pats gali manęs visai nebijot, aš tau nieko nedarysiu, nės tu man gali kartais būt dideliu draugu, o mums, velniams, ant svieto draugai tai didiai reikalingi.
Velniui pabaigus šnekėti, vežėjas atėjo pas poną prašyt popieros ir kreidos. Pons prasidžiugęs tuojaus davė didelį arkužą papieros ir trejopos kreidos. Vežėjas dabar duris užsirakinęs ir, velniui iškišus galvą iš po pečiaus, pradėjo maliavoti. Nupiešė galvą, akis, ausis, ragučius. Velnias vis po biskutį lindo iš po pečiuko, o vežėjas pasižiūrėdams piešė. Ant galo velnias jau igi pusei išlindo ir visas išlindęs atsistojo priešais, o vežėjas prisižiūrinėdams visą jį nupiešė, kaip tikrai išsižiūri velnias. Kada buvo viskas pabaigta, o velnias vėl įlindo atgal į pečiuką, ir jau vežėjas turėjo gatavai dėl pono pamaliavojęs velnią. Na, dabar viskas buvo gerai, tik reikėjo tam ponui parodyt velnią, ir jis vis nedavė pakajaus, vis prašė parodyt, o vežėjas vis da vilkino ant toliaus.
Vieną sykį buvo pas tą poną didelis balius: svečių ir giminių buvo iš toli atvažiavę. Kada visi jau buvo gerai užsilinksminę, drauge ir minėtas pons, per nevalią užsimanė pamatyt tą nupieštą velnią. Vežėjas iš pradžios atsikalbinėjo, bet, galutinai prispirtas, turėjo parodyt. Insivedė tą savo poną į atskirą kambarį, duris pridarė, savo poną pasodino ant kedės ir prieš jį ištiesė tą popierą, ant kurios buvo nupieštas velnias. Pons, tą pamatęs, susirietė, išsitiesė, suriko, žioptelėjo, kinkas pakratė, akys į viršų kaip kukuliai iššoko. Tam tarpe velnias pripuolęs sprandą nusuko, dūšią išsėmęs su kanebėku įkirto ir nusirabazdino į peklą. Kiti ponai, ką žiūrėjo per plyšį, apjako, o katrie nepritilpo žiūrėti, tuos žieminis šiurpulys perpūtė. Ir visi ponai, viską palikę, išsiskirstė.
Paskui tas vežėjas liko ponu ant to dvaro, vedė už pačią apsirinkęs švarią merginą. Ant tų vestuvių ir aš buvau, per barzdą taukai varvėjo, burnoj nieko neturėjau.

PATEIKĖJAS: Antanas Dailidė

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pavasijai, k., Sintautų sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Pavasijai, Naumiesčio prp., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 170, Nr. 38
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Atgal