NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4162&OId=2251

PAVADINIMAS: [Kaip tinginys pas velnią tarnavo]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk viens pons turėjo dvarą, viso ko pilną. Teipgi kad tas pons gyveno su pačia, tai ir savo šeimynos turėjo tris sūnus kaip aržuolus. Du iš tų sūnų tai buvo labai žmoniški, suprantanti ir labai ukvatnūs ant visko, bet trečiasis niekam netikęs buvo ir baisus tinginys. Jau penkiolika metų buvo sulaukęs, o da ant svieto nieko gero nenuveikė, kad turėtų ar pats naudą, ar kiti. Teipgi dėl jo tinginumo jis buvo baisus priešgynis ir prie nieko nelipšnus, žodžiu sakant – niekam netikęs žmogus. Dėl tokio jo nemeilaus ūpo, negražios išžiūros, o da labjau baisaus tinginio tėvai labai nekentė. Da ką tėvas, ale motina nė pažiūrėt nenorėjo ant to vaiko, labjaus, kad jau toks didelis, o teip darė, kaip mažiausias. Taigi ta motina, kaip tokia ponia būdama, ir mislijo, kaip čia no tos bėdos atsikratyti. Kelias dienas mislijo ir sumislijo. „Palauk, – sako ta motina, – ką už mūs dvaro toj giraitėj yra vilkų, o už tos giraitės kits dvaras už keleto varsnų, taigi kaip tas mano sūnus toks ėstuvas, aš jam prikepsiu gardžių pyragaičių, kuriuos jis, žinau, labjau mėgsta, pridėsiu krepšį tokių pyragaičių, teipgi įdėsiu gromatą nešt į aną dvaruką – žinau, kad jis nenuneš, parvirs girioj, suvalgys pyragaičius ir gulės. Ateis naktis, atbėgs vilkai ir suės jį – teip gal ir pasisiseks išsiliuosuoti iš bėdos“.
Teip ta motina ir padarė. Gerai išalkino tą savo sūnelį, paskui pradėjo kepti gardžius pyragaičius. Tas tinginys sūnus, pajutęs tokį gardų kvapą, pakilo iš migio ir, atėjęs pas motiną, reikalavo savo pilvą prikimšti. Motina, liežuvį išploninus, gražiai atsakė:
– Dėl tavęs, vaikeli, kepu, tiktai jeigu manęs paklausysi mažą daiktelį – jeigu nuneši į netolimą dvarą už giraitės gromatą.
Tinginys vaikas, nors ir labai tingėjo tą gromatą nešti, bet pilvas neatleidžia – tas judošius liepė nešti. Na, nėr kas daryt – prisižadėjo nešti tą gromatą, bet tiktai tada, kada gaus į valias pyragaičių priėsti. Motina dideliai džiaugėsi, kad išrado būdą nugalabyti savo vaikelį. Prikepė pilną krepšį pyragaičių, užkabino ant kaklo, įdavė tą gromatą ir jau visai pavakare išleido savo sūnų į svečius, sakydama:
– O jeigu suėsi pyragus o nenuneši gromatos, aš tave kiaulėms atiduosiu, – mislydama teip: „Jeigu jis norėtų sugrįžti namon, jau nespės, nes jau naktis netoli, gal tik jį suės vilkai“.
Na, tas tinginys su gromata ir pyragaičius iš krepšio valgydamas išnešė gyvastį į mirties nagus. Da nenuėjo igi pusei tos giraitės, kaip, šiek tiek užėdęs pyragaičių, parvirto ant žemės ir guli. Jau ir vakaras netoli, o mūs tinginys jau ir rankas pasidėjo ant žemės. Jau ir temsta, o tinginys kaip prigijęs prie žemės gulėjo. Jau gerai sutemo, vilkai pradėjo staugt, o tas tinginys, jau visus pyragaičius išėdęs, pradėjo snaust – tik štai netikėtai kas iš užpakalio:
– Labas vakars, ponaiti!
– Labas vakars, – atsakė tinginys ir, pakėlęs akis, pamatė teipgi žaliai apsirėdžiusį ponaitį – o tai buvo velniuks.
– O ką tu čia veiki atsigulęs?
– Et, ką – ką veiksi... Liepė motina man gromatą nunešt į aną dvaruką, bet dabar, kaip pyragaičius suvalgiau, sutingau ir guliu, nežinau, kas čia bus.
– Ką tu čia, paiky, guli, da tave vilkai sudraskys. Geriaus eik pas mane už berną, – pasakė tas žaliasis ponaitis.
– Už berną? Ar tu šiandien sapnuoji? Kaip aš eisiu už berną, kad aš labai tingiu...
– Na, taigi man toks bernas ir tinka, aš tokio ir ieškau.
– Et, ką, brolyti, kad aš jau ir tingėt tingiu, – atsakė tinginys.
– Na, tai sau berną gerą atradau, kurio jau no seniai ieškojau. Eik pas mane – galėsi ko daugiau tingėt ir, ką norėsi, galėsi valgyt ir algos gausi, kiek norėsi.
– Tai labai būt gerai, bet ar toli tavo gyvenimas?
– O gers gals, – atsakė žaliasis ponaitis.
– O tai bėda: kaip aš dabar eisiu, kad labai tingiu? Štai ir pasijudyt tingiu.
– Tai maža bėda, ką tu teip tingi. Tik kabykis man ant pečių, aš nunešiu!
– Kad aš ir kabytis tingiu.
Tada žaliasis ponaitis paėmė tą tinginį, ant pečių užsidėjo, ir tiktai vėjas sušvilpė per ausis. Ir pasijuto abudu pas didelį kalną, pas kurį buvo tamsi, gili skylė, ir į tą skylę tas ponaitis tą tinginį įnešė, į tokią tamsią stubelę, kur buvo uždegtas žiburėlis. Teipgi ten trūsėsi senas žydas. Žaliasis ponaitis paguldė tą tinginį ant tos lovelės, ką tenai stubelėj. Tam senam žydui prisakė, kad visus norus to tinginio išpildytų, o tam tinginiui vėl pasakė:
– Kaip aš ateisiu po metų, jeigu tu pasiskųsi ką ant žydo, tai aš tave, žyde, už barzdos nutvėręs, nukratysiu.
Teipgi atnešė tas žaliasis ponaitis tokią skrynutę ir padavė tokią mašnelę ir prisakė teip:
– Brolau, jeigu užeis kada didelis nuobodulys, tai, kad jį nuvaryti, kratyk į tą skrynutę, tai birs pinigai. Ir žiūrėk, kad per metus prikratytum pilną tą skrynutę, ką čia turėsi šalia lovos.
Tai pasakęs žaliasis ponaitis išėjo sau laukan, po metų ketydams pagrįžti.
Teip nė nelaukiant praėjo metai, ir žaliasis ponaitis atbėgęs klausė to tinginio:
– O ką, ar gerai pas mane?
– Gerai, – atsakė tinginys.
– O ar prikratei pilną skrynutę?
Ir priėjęs atidarė. Skrynutė yr artipilnio prikratyta. Tą skrynutę uždarė tas ponaitis, o atnešė kitą, da dvigubai didesnę už pirmutinę, ir prisakė, kad vėl per metus nepareisiąs, o kad būt prikratyta skrynutė pilna pinigų. Tam žydui vėl pasakė:
– Visko yra, ir žiūrėk, kad būt visi reikalavimai išpildyti šito mano berno, o jeigu neišpildysi, kada aš po metų pareisiu, jeigu jis pasiskųs, aš tave pabausiu, kaip aš žinau, – ir teip pasakęs išėjo sau.
Štai nė nelaukiamai ir praėjo antras metas. Tas tinginys guli ir guli, kaip kada tą mašnelę krato, ko tik reikalauja gert ar valgyt, vis tas žydas parūpina. Po metų štai ir tas žaliasis ponaitis atsirado ir vėl paklausė, ar gerai.
– Gerai, – atsakė tinginys.
– O ar prikratei pilną skrynutę pinigų?
– Prikračiau!
– O ar gerai tau tarnauja tas žydas?
– Gerai, – atsakė tinginys.
– O ar liksi ant trečio meto?
– Kur čia tau neliksi... Bene aš rasiu kur geriau?
Vėl viską pagal papratimą užsakė, atnešė da didesnę skrynutę ir liepė per metus tam tinginiui prikratyt skrynutę tą pilną. Tai pasakęs išbėgo savo keliu velniuks. Ir vėl, kaip visada, teip ir dabar, tie metai praėjo visai nė nelaukiant. Vėl tas žaliuks parbėgo, apžiūrėjo tuos pinigus ir pradėjo įkalbinėti tam tinginiui:
– Ar žinai ką, broli, nors tau pas mane ir gerai, nors tu man ir geras bernas, bet aš tave ant ilgesniai jau negaliu laikyt. Pinigų turi tris skrynias, esi bagots – aš tave norėčiau apženyti arba į žentus kur nors išleisti. Ar tinki ant to?
– Kodė netiksi... Būt gerai, bet su kuo aš ženysiuosi?
– O aš žinau. Štai čia netoli yra viens karalius, kurį jo kaimynas apvajavojo, ir jeigu neužmokės igi paskirtam laikui pinigus, kuriuos tur užmokėti, tai jį tas kaimynas išvarys. O tas biednasis karalius tur tris labai puikias dukteris, tai kad ne viena, tai kita vis tau patiks, o dėl manęs vis tiek, kokia bus, tokia, o kokią tu išsirinksi, tai man bus gera.
Žaliasis ponaitis davė tam žydui pinigų ir liepė ko prasčiausią šluiką ir ko prasčiausią taradaiką nupirkti. Žydas viską, kas jam paliepta, ko greičiau išpildė. Atgabeno tokį vežimą, kaip Lietuvoj žydai kaulus kur renka lyginai su tokiais vežimais. Įdėjo žaliuks mažiausią skrynutę pinigų, paėmė iš lovos tą tinginį ir važiuoja pas mergą. Toli ta šluika nepavežė tą skrynutę ir tą jaunikį, bet žaliuks pats su pagelba kitų velnių žaibo greitumu atvežė pas to karaliaus palocių. Karaliaus dukters visos buvo ant ketvirto aukšto ir pamatė, kad nė tai žmogus, nė tai gyvulys sustojo netoli palociaus ir, palikęs šluiką, atrepetoja į palocių. Kožnas gal suprasti, koks tas per jaunikis tinginys buvo, kad per tris metus ant vienos lovos gulėjo, nė burną prausė, nė galvą šukavo, nė nosį šnypštė ir dabar, apsirėdęs su sudriskusiais drabužiais, išrodė kaip beždžionė. Bet, užrepetojęs trepais pas karalių, paklausė ir pasiūlė save į žentus. Pasigyrė, kad pinigų tur begales, kad galės išpirkt ir visą karalystę iš neprieteliaus rankų. Karalius neva su žertu paklausė dukters vyriausios, ar eis, bet ta purtydamasi atsakė:
– Man geriau būt krist per langą ir užsimušti, o ne tokį kerepėką už vyrą turėt.
Karalius klausė antrosios, ar ta nenorėtų. Ta vėl atsakė:
– Man geriau su šituo peiliu pasipjaut, o ne tokį gyvulį už vyrą turėt.
Klausė trečiosios, o ta, valandėlę pamislijus, atsakė:
– Rasi iš jo gal būt ir gers žmogus. Kaip bus, teip. – Dabar toj biednystoje būt gerai tokį bagotą vyrą gaut. Ir aiškiai pasakė: – Eisiu.
Ir sutikta.
– Na, tai aš eisiu pradotką atnešt.
Ir išėjo. Karalius da išsyk su dukterimis juokėsi, bet, kaip pamatė skrynutę, ir da abejojo. Tas tinginys priėjęs norė paimt ir atnešt, bet nė nepajudina. Tada žaliuks pribuvo į pagelbą, ir abudu atitarabino tą skrynutę. Žinoma, tas karalius ir dukters to žaliuko nemato, nės jis nesirodo. Kada įnešė tą skrynutę į palocių, tas tinginys atrakino tą skrynutę, ir pasirodė daugybė aukso. Visi dideliai nusidyvijo, kaip aprokavo, kad šiek tiek da tų pinigų lieka. Da paklausė tas karalius:
– Ar da turi daugiau pinigų?
– O, – atsakė tinginys, – da dvi didesni skrynuti yra, o šitą tai tik į pradotką duodu.
– Na, o kada bus vestuvės? – paklausė karalius.
– Tai aš dabar nežinau. Eisiu lauk pasimislyt.
Išėjęs klausia žaliuko:
– Kada daryt vestuves?
Žaliuks liepė sutart po penkių dienų. Teip ir buvo sutarta. Na, tas tinginys atsisveikino su karalium, tą savo pažadėtąją norėjo pabučiuot, ale ta išsisuko ir pabėgo. Važiuojant namon, kada ta šluika parvirto, žaliuks ponaitis tą šluiką su vežimu įvertė į grabę ir tą tinginį parsinešė namon. Ir prisakė tam žydui, kad padarytų per tris dienas po maudyklę, plaukus kad nukirptų, ir davė pinigų tam žydui, kad eitų parnešt puikius karališkus drabužius – ką tas žydas tuojaus ir parnešė. Teipgi tas žaliuks tą žydą vėl pasiuntė, kad puikiausią visoj karalystoj karietą ir arklius prirengtų. Tas į kelias adynas vis buvo to žydo padaryta.
Na, nė nelaukiant perėjo tos penkios dienos, ir atėjo laikas jau daryt vestuves. Tą tinginį aprėdė karališkais drabužiais, įsodino į karietą ir tuodvi skrynuti pinigų įdėjo. Tas tinginys kaip didis pons sėdi karietoje, o žaliuks ant ožio sėdi ir purmonauja. Neilgai važiavus ir atsivažiavo pas to karaliaus palocius. Ten tas tinginys išlipo ir tiesiog nuėjo į karaliaus palocių, o žaliuks paskui jį nunešė tiedvi skrynuti pinigų auksinių. Oi, kas per puikumas to jaunikio, kurs pirma teip gyvuliškai išrodė, kas per gražumas – negalima nė apsakyt, teip kaip iš medaus ir pieno plaukęs! Kada ta jauniausia karalaitė pamatė savo numylėtinį, iš džiaugsmo net apalpo. Kada atsigavo, pasimatė, kad savo glėbij tur tokį gražų jaunikaitį, ir be paliovos bučiavo. Šituodvi vyresnės sesers, tą matydamos ir užvydėdamos, viena krito per langą ir ant akmenų ištiško, antroji dūrė sau su peiliu į krūtinę ir kinkas pakratė. O jauniausia apsivedė su tuo jaunikaičiu ir išgelbėjo karalystę iš neprieteliaus nagų.
Žaliasis ponaitis, pamatęs, kad tuodvi pani mirtį pasidarė, aukštyn pašoko ir liepė tam tinginiui po kelių dienų ateiti į tą vietą, kur tą šluiką įvertė į grabę. Kada tas nuėjo, žaliuks pasakė:
– Per kelioliką metų persekiojau tą karalystę, bet tik dabar dvi dūši įgijau, da ir tau viena liko. Dabar tau seksis gyvęti, jei netingėsi.

PATEIKĖJAS: Kamaitis

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pavasijai, k., Sintautų sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Pavasijai, Naumiesčio prp., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 174, Nr. 40
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal