NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4177&OId=2266

PAVADINIMAS: [Svečiuose pas seseris, ištekėjusias už sakalo, meškino ir lydekos]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyvenu karalius, jis turėju tris dukteris, kurios užaugu, ale nelabai gražios. Jis norėju savu dukteris išleisti ko greičiau už vyru, ale nieks jų neėmi. Karalius tas tankiai prašydavu Dievu, kad jam duotų sūnų, kuriam galėtų perduot savu sostą, ale sūnaus niekaip negalėju sulaukt.
Vieną kartą perpykęs karalius ant dukterų, kad jos teip ilgai neišteka už vyru, liepė mistrui padaryt kedę sidabrinę. Kada kedė buvu padaryta, liepė užsodyt vyriausią dukterę ir įkelt su kede ant nakties į aukščiausią medį. Prisakymas karaliaus buvu tuo’ išpildytas: paemi tarnai dukterį ir įdėju į medį, kaip prisaki karalius. Rytą anksti siunčia karalius tarną pažiūrėt, ar yra da duktė medyje. Ale dukters nebuvu, nes naktij atlėki sakalas ir su krėslu dukterį nusineši į didelį mišką, vidurij kurio buvu labai gražus dvars.
Perėju kelios dienos, o gal ir nedėlios – karalius vėl liepi padaryt da gražesnį krėslą ir su antrąja įstatyt ant nakties į tą pat medį, į kurį įstati vyriausiąją dukterį. Prasibudęs anksti siunčia jis vėl tarną pažiūrėt, ar yra duktė, ale ir antrosios dukters nebuvu: vidurnaktij atbėgu meška ir nusineši dukterę į didį mišką, vidurij kurio buvu didelis dvaras.
Ant galios po kelių nedėlių liepi padaryt tam pačiam mistrui auksinį krėslą, ant kurio liepi pasodyt jauniausią dukterį ir įstatyt į tą patį medį, į kurį įstati ir anas dukteris. Rytmetij anksti nueina karalius pats pažiūrėt, ar yra duktė, ale ir tos neradu, nes vidunaktij atplauki lydeka ir nusineši ant salos, ant kurios buvu labai gražūs palociai įstatyti. Visi tie sutvėrimai, kurie nuneši karaliaus dukteris, buvu užkeikti karaliūnai.
Perėju keli mėnesiai po nunešimu jauniausios dukters – karaliaus pati pagimdi sūnų su sidabriniais plaukais, auksine burna. Tas karaliūnas augu ne nedėlims, ale adynums, jog per dešimts dienų visai užaugu.
Vienąsyk, kada karalius norėju perduot valdžią sūnui, [sūnus] paklausi:
– Tėvai, ar nebuvu manu daugiau brolių ar seserų?
– Brolių nebuvu, – atsaki karalius, – ale buvu trys sesers, kurios ne per seniai netikėtai prapuoli.
Karaliaus sūnus labai nuliūdu, atsisaki no karalystės iki tol, iki nepasimatys su seserims, praši tėvu pasiūdyt rūbus ant kelionės ir, kai rūbai buvu gatavi, apsirėdi, paskui atsisveikinu su gimdytojais ir išėju į didelę kelionę.
Eina karaliūnas liūdnas keliu ir sutinka tokį senelį, kuris praši jo duonos. Karaliūnas pavalgydino senelį. Senelis, matydams teip nuliūdusį jaunikaitį, klausi:
– Kudėl tu teip liūdnas, jaunikaiti?
Čia karalaitis apipasakoju visą nusitikimą ir savu norėjimą matytis su seserims. Tada senelis jam saku:
– Štai aš tau duosiu kepuraitę, kurią kada užsidėsi, tai nieks tavęs nematys, lazdą, su kuria kur tik nueisi, tai tau duos valgyt ir gert, ir divonėlį, ant kurio kada užsistosi, tai kur norėsi, ten galėsi nulėkt.
Gavęs tuos brangius daiktus, karalaitis labai žemai padėkavoju senukui. Nuėjęs tolyn, užsistoju ant divonu ir liepi nunešt pas vyriausiąją sesutę. Belekiant prilėki sidabrinį kalną su sidabriniu mišku, – o tas kalnas prigulėju raganai. Įsilipo karaliūnas į medį ir ėmi laužt šakutes. Tuo išbėgu ragana ir ėmi šaukt:
– Kas manu girio yra?!
Ale karalaičiu nemati, nes jis užsidėjęs buvu skrybėlaitę. Lekia toliau ir prilėki didelį mišką, vidurij kuriuo buvu dvars labai gražus. Eina karalaitis į dvarą – žiūri, kad po langu jo sesuo siuva. Įėju į pakajų ir pasisaki, kad ėsąs jos brolis, ale ji nenorėju tikėt. Saku:
– Kad aš neturėjau brolių.
Čia brolis išpasakoju visą savo istoriją. Sesuo labai širdingai ir meiliai priėmi brolį, ale kada atėju vakars, saku ji broliui:
– Broliuk, tu ilgai negali būt pas mane: parlėks manu pats ir sukapos tave.
– Ale nebijok, sesute, – saku brolis, – aš išeisiu ir pasikavošiu.
Atėju vakars – ėmi ūžt visa giria, ir parlėki sakalas. Priestubij, kuriame buvu karaliūnas, pasidėju plunksnas ir pavirtu in gražų ponaitį. Inėjęs in stubą, pamati gulint sidabrines šakutes – tas pačias, kurias buvu atnešęs brolis. Klausia pačios:
– Iš kur gavai tas sidabro šakutes?
Pati atsaki:
– Buvu manu brolis neseniai ir atneši.
– Tai kudėl tu savo broliu neužlaikei? Aš norėčia jį pamatyt.
– Aš bijojau tavęs, – saku pati, – kad tu jį neužmuštum. Ale jegu nieku nedarysi, tai da rasi sušauksu...
Ji išėjus sušuku, o brolis nusėmi skrybėlaitę ir įeina. Pasisveikinu su savu švogeriu, išpasakoju priežastį savu atlankymu. Sakalas saku:
– Tu, švoger, ilgai pas mane negali būt: kaip ateis dvylika, tai aš turiu lįst į tas plunksnas, kurias ne per seniai numečiau, – aš turiu tas plunksnas da nešiot šešis metus, nes mane ant tiek laiku prakeiki motina...
Pabaigęs šneką su švogeriu, atsisveikinu ir lėki pas antrąją seserį. Belėkdams prilėki auksinį mišką, pasilauži ir iš to miško auksinių šakučių. Ale jam belaužiant išbėgo raganos ir ėmi ieškot, šaukdamos:
– Kas čia yra mūs miške?!
Ale jo nepamati. Lėki lėki jis toliau ir prilėki labai didelį mišką, vidurij kurio buvu labai gražus dvaras. Įėju jis į tą dvarą – žiūri, kad po langu palociuj mezga pana. Inėju in palocių, kuris buvu visas išauksuots, langai zerkoliniai, grindys murmulinės, ir pasisaki tai panai, kad jis ėsąs jos brolis. Ta pana iš pradžios nenorėjo tikėt, ale jis jai išpasakoju viską, kaip atsitiku, ir kad jis atradu vyriausiąją sesutę, tai ta jį su didele meile priėmi. Ir jis jai dovanoju tas auksu šakutes, kurias buvo pasilaužęs raganų miške. Ne už ilgu saku sesuo:
– Gailu, kad tu pas mane, broliuk, ilgai negali būt: manu pats yra meškins, jis vakare parbėgs ir suės tave...
Ale brolis atsaku:
– Nebijok, sesut, aš pasikavosiu.
Atėju vakars – ėmi miškas troškėt, ir parbėgu labai didelis meškins. Ale kaip tik įėju in priestubį, nusimeti skūrą ir pavirtu į labai gražų jaunikaitį. Tas jaunikaitis pasisveikinu su savu pačia ir, pamatęs auksines šakutes, klausė pačios:
– Kas buvu pas tave?
Pati atsaku:
– Buvu neseniai manu brolis ir paliku man tas šakutes.
Pats barasi ant pačios:
– Kudėl tu nepasilikai broliu, iki kol aš pareisiu?
– Aš bijojausi, – saku pati, – kad tu nesudraskytum. O jegu nori, tai aš jį pašauksiu: ne per seniai išėju...
Išėjus sušuku, ir brolis tuo inėju, pasisveikinu su švogeriu, išsipasakoju viens kitam savu vargus. Ponaitis, kuris buvu paverstas į mešką, saku, kad jį prakeiki tėvs ir kad da turįs to skūro keturis metus gyventi. Ir pasaki savu švogeriui, kad jis ilgiau čia negali būt: po dvylikai jis vėl turįs lįst į tą meškos skūrą.
Atsisveikinu karaliūnas su savo seseria ir švogeriu ir lėki toliau. Belekiant jam pas trečią seserį, prilėki deimanto mišką, nusilauži kelias šakutes ir lėki toliau. Prilėki didelias marias, ant kurių pamati salą, o ant tos salos – puikų dvarą. Prilėki prie to dvaru, nusileidu ant žemės ir inėju į palocių. Eina in vieną pakajų – nieku neranda, eina į kitą – ir nieku neranda. Ale visi tie pakajai buvu neišpasakytai gražiai auksu, sidabru, brangiais akmenais dabinti. Eina į trečią ir randa paną bovijančiąsi su auksiniu obuoliu. Jis jai pasisaki ėsąs jos brolis, išpasakoju visus atsitikimus. Sesuo neilgai trukus jam saku:
– Gailu, kad tu negali, broliuk, ilgai pas mane būt: manu pats ne už ilgu pareis, o jis yra labai dideli lydeka, jis tave gal praryt...
Ale brolis saki, kad ji nesibijotų: jis pasikavosiąs. Atėju vakars, ėmi vilnys mušt į langus, ir tuo į palocių inšoku labai dideli lydeka, pasidėju žvynus tam pačiam pakajukij, kur buvu pasikavojęs karalaitis. Pastoju į labai gražų karaliūną, inėjo pas pačią ir pamatė ant staliuku deimantines šakutes, kurias buvu palikęs jai brolis. Tuo klausė pačios, iš kur ji gavu. Pati atsaki, kad buvu brolis ir paliku jai tą dovaną. Lydeka ėmi bartis, kad neužlaiki brolį ilgiau. Pati atšaki:
– Jegu nori matytis su manu brolium o tavu švogerium, tai aš jį galiu pašaukt.
Ir ji tuo inėjo in kitą pakajų ir atsivedi brolį. Pasisveikinu su švogerium, papasakoju jam priežastį savu atlankymu. Tada jam lydeka-karalaitis saku:
– Labai man nesmagu, kad aš tave ilgiau, švoger, negaliu laikyt pas save: kaip ateina pusiaunakti, tai aš turiu persimainyt į lydeką. Ir turiu da pakūtavot tris metus, nes mane tėvs buvu prakeikęs.
Karaliūnas, nilgai laukęs, atsisveikinu ir lėki į savu tėviškę. Netoli tėviškės nutupi ir ėju pėkščias ir radu ant tu pačiu daiktu tą patį senuką – o tai buvu Dievas o kuris jam buvu davęs lazdą, kepurę ir divonėlį. Senuks klausi:
– Ar mateisi su sesutims?
Karalaitis išpasakoju visą savu kelionę, paskui atidavė skrybėlaitę, lazdą ir divoną senukui, padėkavoju jam labai už jo gerą širdį ir ėju namon pas tėvą. Pamatęs tėvs sūnų labai džiaugėsi, išėju priešais ir klausi:
– Ar mateisi, sūneli, su sesutims?
Sūnus atsaki:
– Buvau pas visas sesutes. Jos gyvena toli no mūs, ale ateis laikas, kada galėsim matytis tankiau...
Tėvs pavedi sostą sūnui, ale sūnus buvu nevedęs, tai jis ėju sau ieškot pačios. Einant keliu, sutiku tą patį senuką, kuris jam buvu davęs kepurę, lazdą ir divonėlį. Senuks jam liepi eit į mišką, kur buvu koplyčia, o to koplyčio buvu užkeikta pana labai bagota ir graži, liepi jam išbūt ten tris naktis, tai tąsyk jo bus. Saku senuks jam:
– Kaip ineisi į koplyčią, tai rasi už altoriaus grabnyčią. Ant nakties atsistok vidurij, apsirėžk su žvake aplinkui ratą, stovėk ir nesibijok.
Atėju vidurnaktis – išbėgu iš grabu pana su pulku juodųjų ir ėmi apė jį šokt. Ale per tą ratą negalėju pereit. Ant trečios nakties senuks jam liepi atsistot šalia grabu:
– Ir kaip tik pana iššoks iš grabu, tai tu, – saku, – atsigulk į grabą ir neleisk ją.
Kaip tik atėjo dvylika, pana iššoku iš grabu ir ėmi bėgiot po bažnyčią, o karaliūnas atsiguli į jos grabą. Kaip tik gaidžiai užgiedoju, tai ji ėju gult į grabą, ale negalėju ineit ir šalia grabu perstovėju visą naktį. Rytmetij karaliūnas išlindu iš grabu ir radu paną bestovinčią šalia. Pana jam labai dėkavoju už tai, kad ją išvalninu. Paskui juodu ženijosi. Ir ant veselijos pakvieti visus sava švogerius, kurie buvu jau atsipakūtavoję. Veselija buvu labai gera. Visku buvu pilna, tik reikėju paukščių pienu.

FIKSUOTOJAS: Eduardas Volteris

FIKSAVIMO METAI: 1871

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kauno pav.

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Veliuonos tarme.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 328-333, Nr. 13
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 233-237, Nr. 13

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal