NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4185&OId=2274

PAVADINIMAS: [Miręs vyras neša žmoną]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk buvo Ona, jauna mergina, ir ji turėjo sau mylimą vaikiną. Kol jauni, abudu labai mylėjosi ir ne po ilgam laikui suėjo į porą. Ale vos pagyveno pusę metų, ėmė dieduks Onutės ir nusprogo. Koks buvo gailestis Onos, kada teip jos mylimas ją paliko! Nė dieną, nė naktį nepaliauja mislijus ir šaukus savo mylimą dieduką!
Teip vieną naktį giliai užsimislijus Ona pradėjo graudžiu balsu šaukti savo mylimą – o buvo puiki naktis, mėnesis švietė kaip ir dieną. Tik štai kasžin kas sudriumbėjo ant kiemo ir arklys nusižvengė. Ona pradarė duris pažiūrėt, kas čia atjoja, – net apalpo, kaip pamatė savo mylimą dieduką:
– Ak tu laimė ant šio balto svieto!
Ona, verkdama iš džiaugsmo, puolė prie savo dieduko, apsikabino, ir nebuvo tos vietos, kur Ona nebūt išbučiavus. Jos diedukas dabar meilesnis kaip pirma ir puikesnis, puikiai pasirėdęs, ant bėro žirgo, auksinės kamanos... Ale, neilgai kalbėjus, diedukas rengėsi jau vėl jot sau, o Ona apsikabinus neleidžia, sako:
– Kur tu eisi, ten ir aš. Aš no tavęs, mano mylimas, nepasiliksiu.
Teip kalbėdama Ona užsėdo ant žirgo, apsikabino meiliai savo mylimąjį, ir joja abudu. Prijojo pirmas kapines – dieduks prakalbėjo:
– Šviesi diena, mėnesiena – ar nebijai, Ona?
– O ko aš bijosiu prie savo mylimiausio?!
– Tai nusivilk ir mesk jopkę!
Ona nusivilko ir su džiaugsmu numetė. Joja toliaus ir prijojo kapines kitas. Dieduks prakalbėjo:
– Šviesi diena, mėnesiena – ar nebijai, Ona?
O ji atsako:
– O ko aš bijosiu prie savo mieliausio?!
– Na, tai mesk andaroką!
Ona numetė. Joja toliaus ir prijojo trečias kapines.
– Šviesi diena, mėnesiena – ar nebijai, Ona?
– O ko aš bijosiu prie savo mieliausio?!
– Na, tai mesk marškinius!
Ona nusivilko ir numetė. Joja toliaus, prijojo kapines. Vėl tas diedukas prakalbėjo:
– Šviesi diena, mėnesiena – ar nebijai, Ona?
– O ko aš bijosiu prie savo mylimiausio?!
– Na, tai mesk no kaklo tuos pančius (škaplierius)!
Ona nusikabino ir numetė. Joja toliaus ir vėl prijojo kapines.
– Šviesi diena, mėnesiena – ar nebijai, Onai?
– O ko aš bijosiu prie savo mylimiausio?!
– Na, tai mesk no kaklo tą lenciūgą (rožančių)!
Ona nusikabino ir numetė. Na, jau Ona visai nuoga savo mylimiausį dieduką apsikabinus myluoja ir bučiuoja... Nujojo jau toli per tokias lankas kupstuotas, sustojo pas tokią bakūžėlę. Dieduks no žirgo nušoko, įbėgo į tą bakūžėlę, Ona nudribo ko greičiau no žirgo ir paskui įbėgo į bakūžę. Ugi jau toj bakūžėje dieduko nemato, tik velnias guli tokioj lovelėj... Ona šūktelėjo:
– Dieduk!
Velnias sukrutėjo. Antrusyk pašaukė – velnias atsisėdo. Trečią syk pašaukė – velnias atsistojo ir žengė prie Onos. Ona tik iš baimės peržegnojo, tai pasidarė toks didelis akmuo, per kurį tas velnias neperlipa. Paskui pradėjo kalbėt „Sveika, Marija,“ tada atėjo Motina Švenčiausia, paėmė Oną už rankos, išvedė ir, parodžius kelią, liepė bėgt namo ir niekur nesustot. Ona bėgo, kad vis kulnys į užpakalį mušė. Kada galą gerą nubėgo, atsiminė tą savo dieduką, kurio jai labai gailėjo, ir net verkė, kad negalėjo džiaugtis su savu mylimu. Teip mislijo eidama per kupstuotas pievas. Pamatė iš tolo mažą žiburėlį. Eina tiesiog ant to žiburėlio – priėjo vėl mažą bakūžę. Įeina Ona, žiūri – jos diedukas guli. Diedukas sukrutėjo, atsisėdo, atsistojo. Ona šoko per duris bėgt – dieduks, jos mylimas, pagriebė Oną į glėbį, į lovą įsimetė ir smaugia. Ona pamatė, kad jau bus ledakai, – pradėjo prašytis:
– Palauk, mano mylimas, aš tau „lino mūką“ papasakosiu.
Ir pradėjo Ona pasakot, kaip liną sėja, liną užakėja, kaip linas auga, linas žydi, linas gelsta, linas noksta, liną rauja, ir teip toliaus. Teip jai bepasakojant, ir užgiedojo gaiduks:
– Kakarieko!
Onos dieduks į smalą pasileido, ta bakūžė nugrimzdo, o Ona pasijuto nuoga tokioje baisioje plynioje, kad vos ne vos per didelę bėdą išsikapanojo! Kada prašvito, tai pasimatė, kad tokiose jau plačiose pūstynėse, kad baisu matyt! Da gerai, kad buvo uogų, – teip tai Ona būtų badu numirus. Ir teip, kol parėjo, truko pusė metų. Kada parėjo namo, jau nenorėjo savo numirusio mylimo dieduko, ale po kiek laiko apsirinko sau gyvą už dieduką, su kuriuo ir apsivedė. Buvo puiki veselija. Ir aš ant tos veselijos buvau, valgiau ir gėriau, per barzdą taukai varvėjo, burnoj lašinių šmotelį turėjau. Paskui dovanų gavau popierinius trinyčius, kelines ir raudonus čebatukus. Ale nelaimė – užėjo smarkus lytus, sumirko mano dovanos ir pasileido. Dabar kad būčia turėjęs tas dovanas, būčia parodęs...

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ramoniškiai, Naumiesčio aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 200, Nr. 47
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal