NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4191&OId=2280

PAVADINIMAS: [Kaip karalius pažadėjo savo negimusį sūnų]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius. Ale vieną sykį pašaukė kits jį karalius ant vainos. Aina jis su savo kariumene. Ale atėjo in vieną girią, sustojo ir mislija: kas čia bus?.. Ateina toks juodai apsirėdęs vyras, klausia karaliaus:
– Ko tu teip liūdnas?
O jis sako:
– Ką aš būsiu linksmas... Nežinau, kaip bus an vainos...
Ans sako:
– Pažadėk tu man, ką namie nepalikai, tai laimėsi vainą.
Šis mislija sau: „Ką pajėmiau, tai pajėmiau, ką palikau, tai palikau – rodos, kad nieko nėr...“ Ir jis jam pažadėjo. Dabar tas sako:
– Aš pas tave būsu už dvidešimts metų.
Ir nuvėjo sau, o karalius pamušė neprietelių. Kad sugrįžo namon, rado sūnų užgimusį. Toliaus, paaugo jau tas jo sūnus dvidešimts metų – atvažuoja tas ponas sūnaus jau atimt, sako:
– Karaliau, jau perėjo dvidešimts metų – atiduok sūnų.
Pažadėtas – nėr ką daryt, apverkdams atidavė tam ponui savo sūnų.
Susėdo į karietą, važiuoja jiedu. Atvažiavo pas tokį ažerą – apė tą ažerą stovi trys buteliai. Sako jam tas ponas:
– Dabar čia išlipk – atvažuosu su gražesne karieta tavęs parvežt, nes kaipo karaliaus sūnus, tai šitoj per prasta važuot.
– Gerai!
Išlipo jis, vaikščioja tenai. Ale jis nuvėjo in vietą butą pasiklaustie, kaip jam bus pas tą jo poną. Sako:
– Ar jūs man, močiute, negalėtumėt pasakyt, kaip bus pas mano poną?
Toj sako:
– Aš tau nieko negaliu pasakyt – aik čia in kitą butelį pas mano seserį.
Nuvėjo pas aną – ir anoj nieko nežino, tik sako:
– Aik čia į kitą butelį pas mano jauniausią seserį, tai rasi ta tau pasakys.
Atėjo pas tą – ir ta nieko nežino, ale sako:
– Aik čia į šitą karklyną. Čion atlekia gulbės maudytis, tai tu atsistok karklyne, pasislėpk, kad tavęs nematytų. Atlėks dvi pirma, tai neimk, ale atlėks viena paskui, tai tu tos pavok plunksnas ir neduok, pakol pasakys, kaip ten tau bus.
Jis, padėkavojęs tai raganai už rodą, pasislėpė tenai karklyne. Atlėkė dvi – nieko, paskui atlėkė trečia – jis tos prislinkęs ir pavogė plunksnas. O tos gulbės tai buvo mergos. Dabar ta merga pasimaudė. Ale jau reiktų lėkt namon – jau nėr plunksnų! Prašo:
– Šioks karaliuk, toks karaliuk, atiduok plunksnas.
Sako:
– Tol aš tau neduosu, pakol nepasakysi, kaip man bus pas mano poną.
– N’o kad aš tau pasakysu, ar atiduosi?
– Atiduosu.
Dabar ji sako teip:
– Tasai ponas – tai mano tėvas. Jo dvaras visas štakietais aptvertas ir an kiekvieno štakieto yr užmauta po žmogaus galvą, o an vieno da nėra, tai parvežęs tave užmuš ir tavo galvą ant to užmaus!
Dabar klausia jis tos panos:
– Ar aš negaučiau kokią pagelbą?
Sako:
– Aš tau pasakysu: čia, šitam karklyne, išsipjauk du karklu storu, o kaip tavęs atvažuos, tai tau duos važuot, tai kaip tie arkliai šoks aukštyn, tai tu su tais karklais duok, kiek galėdams, kaip vieną sumuši, tai su kitu, tai su kitu, tai parvažuosi gerai. O kad parvažuosi ant dvaro, tai tau duos ko no gražiausią pakajų, tai tu sakyk: man per prastas, o kad tavęs klaus: tai kokį tu nori, tai tu sakyk, kad tau duotų tą seną mūrinį, tai ir aš ten būnu.
Kaip atvažiau, teip ir buvo: tie arkliai ėmė kilt, jis – mušt! Ir atvažiavo in to pono dvarą. Klausė tas ponas, rodydamas ko no gražiausią pakajų:
– Kaip asi karaliaus sūnus, ar bus tai tas gers pakajus?
O jis sako:
– Na, ar tu man an juoko rodai – per prastas!
– Na, tai kokį tu nori?
– Ana tą man duok senąjį.
– Na, tai gali tą imt – mano ir duktė tenai, tai galėsi būt žentu. Ale rytoj iš ryto ateisi pas mane, tai aš tau užduosu darbą.
Atėjęs teip papasakojo savo tai panai. Ji jam sako:
– Kaip nuveisi, ką tau pasakys, tai atėjęs pasakyk man.
Iš ryto nuvėjo. Sako tas ponas:
– Šiandien gausi išjodyt aržilą.
Jis atėjęs jai pasakė, o ji sako:
– Tai ne aržilas, ale mano tėvas. Kaip tik tau jį išves pabalnotą, pakamanotą, tai tu tą viską numesk, o pasibalnok štai su šitom, kur aš tau duosu. O kaip užsėsi, tai pradės kilt aukštyn, tai tu vis su kančium – in galvą, ir tol duok, pakol nupuls ant žemės.
Tuojaus išvedė jam tą aržilą. Jis tuoj pasibalnojo, pakamanojo su savo, užsėdęs tiek jis jam davė, kiek tik tilpo ir norėjo, pakol visai paalsino, paleido in stonią.
Anryt sako tas ponas:
– Šiandie gausi išjodyt kumelę.
Pasakė jis parėjęs savo mergai. Sako ta merga:
– Tai ne kumelė, ale tai mano motina – jau jai geriau duok, nes ji tave kitaip neš kaip tėvas.
Tas pabalnojęs užsėdo – toj tuo jį išnešė in padanges. Ale jis kaip pradėjo šveist in galvą kančiaus kotu – tuojaus nusileido an žemės!
An rytojaus nuvėjo pas tą poną.
– Gerai išjodei arklius. Dabar nuveisi in tokią ir tokią šalį, parneši obuolių.
Atėjęs pasakė savo mergai. Toj sako:
– Tie obuoliai – negerai, jau tu iš ten gyvas nepareisi! Tu, – sako, – nuveik neva paklaust, kokių obuolių, ir nuvėjęs rasi ant lango tokią skrynutę, tai tu ir pavok ir atnešk man.
Tas nuvėjęs pas tą poną paklausė:
– Kokių obuolių parnešt?
Sako:
– Ko no geriausių vaisių.
O jis prisitaikęs ir pavogė tą skrynutę ir atnešė pas mergą. Ji sako:
– Mudu bėgsiv.
Ėmė uždarė duris, vidurij spjovė ir išėjo.
Jiedu bėga, bėga, jau nubėgo gana toli. Ale atėjęs tas jos tėvas pas tais duris sako:
– Atidarykit duris.
O tos seilės atsiliepė:
– Darau, darau.
Tas nesulaukdams išmušė duris. Pribėgęs kardu kirto per lovą – lovą perkirto, bet jau dukters tenai nebuvo. Apsižiūrėjęs, kad jau jų nėra, jis – juos vyt!
Toj duktė pažiūrė in tą skrynutę, sako:
– Jau atsiveja! Dabar aš, – sako, – pasiversu in seną sulinkusią koplyčią, o tu būsi žilas senis, tai tu ramstyk tą koplyčią. O kaip jis atbėgs, tai klaus, ar nematei čia tokius ponus bėgant. Sakyk: „Mačiau, kaip tą koplyčią stačiau“.
Ji pasivertė į tokią koplyčią, o jis, žilas senis, ramsto tą koplyčią. Atbėga tas pons, sako:
– Ar tu nematei tokių čia bėgant?
Sako:
– Mačiau, kaip tą koplyčią stačiau.
Spjovė tas ponas, sako:
– Kada jis statė tą koplyčią, tai jis matė...
Parbėgo namon – klausia pati:
– N’o ką, ar pagavai?
– Ne, pavijau, tik tep ir tep...
Toj boba sako:
– Toj koplyčia – tai mūs duktė, o tas senis – tai tas žentas. Vykie!
Vėl jau jiedu nubėgo vis arčiau prie savo karalystos. Tas ponas vėl veja. Toj duktė pažiūrėjo in tą skrynutę:
– Jau atsiveja tėvas! Aš pasiversu in kviečius nunokusius, o tu – in gaspadorių, baidyk paukščius, kad nelestų.
Atbėgo tas ponas, klausė:
– Ar nematei tokių čia bėgant?
Sako tas gaspadorius:
– Mačiau, kaip šituos kviečius sėjau.
– Man nereik, kap tu sėjai, man dabar reikia.
– Dabar nemačiau.
Tas ponas vėl nubėgo atgal, o šitiedu in tąsyk pasmuko in savo tėvo dvarą. O kokios ten buvo linksmybės, koks balius tų atrastuvių! O po mirties tėvo abudu karaliavo.

PATEIKĖJAS:

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai, k., Šeimenos sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 212, Nr. 52
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal