NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4290&OId=2349
PAVADINIMAS: [Velnių šokiai su juoda pana]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Vienas kareivis tarnavo karaliui apie dvidešimts penkis metus. Pabaigęs tarnystą, neturi nė biskį pinigų ant kelionės. Sudovanojo jam jo sėbrai tris auksinus ant kelio. Gavęs jis tuos tris auksinus eina savo keliais. Beeidamas sumislijo – sako: „Turiu tris auksinus – kas iš to?.. Geriaus būtų, kad aš gaučiau kokį nors arklį nusipirkt – kaip pailstu, pajojėt, ir namo parvesčiau“. Ale užėjo pas vieną ūkininką, klausia:
– Ar neturit arklį parduot?
– Turiu, – sako ūkininkas. – Ale kad tu būtum biskelį pirmiau atėjęs: jau labai senas buvo, tai daviau į girią išvesti ant savo duonos. Vaikai, eikit parvest jam tą arklį, tegul joja sau...
Tuojaus nuėję parvedė. Jis tam ūkininkui atidavė už tą kuiną tris auksinus ir iškeliavo toliaus. Jojo jojo, prijojo karčemą. Sustojo, įėjo į vidurį – niekur nieko nėra: jokia gyva dūšia! Nuvedė arklį į tvartą, pastatė, žiūri – rindoj pripilta avižų. Atėjęs į stubą, biskį užsimanė miego. Atsigulė ant suolo ir miega. Kada jau jis gerai pramigo, pabudo – žiūri, kad ant stalo pridėta jam gert ir valgyt. Nežino, kas tai yra: iš kur jam čion tas maistas? Pasivalgė, atsigėrė, vaikščioja sau. Atėjo vakaras – nakvoja jis toj karčemoj. Kaip tik gerai sutemė, klauso – atitrinksi, atvažiuoja su viesula, su riksmais. Sustojo ties tąj karčema. Įėjo į vidų daugybė visokių ponų, ir viens tarp jų toks kreivas, su šleivom kojom. Kreivys, tuojaus priėjęs prie kareivio, sako:
– N’o ko tu čion? Tu daryk, kad tu iš čion tuojaus prapultum!
– Kaip ateis man laikas, – sako kareivis, – aš pats išjosiu ir nevarytas.
Nebijo jis jų, o tie žaidžia ir šokina tokią juodą paną. Šoko iki gaidgystos. Gaidys užgiedojo – visi prapuolė, o tas kareivis po muzikai sau lengvai užmigo. Kad jis pabudo, žiūri – stovi pas jį pana, visa juoda, tik kojos baltos. Sako jam pana:
– Na, šiąnakt išlaikei. O jeigu da dvi nakti išlaikysi, tai aš būsiu laiminga ir tu. O jei pabėgsi, tai prapulsiva abudu.
Ir toj pana akies mirksnij išnyko. Jis žiūri – ant stalo pridėta valgio, gėrimo. Pasivalgė, atsigėrė, nuėjo į tvartą – arkliui pripilta avižų, ėda tas su kupinu snukiu, o jis sau vaikštinėja ir laukia vakaro. Jau vėl pradėjo temti. Klauso – vėl su viesulom atvažiuoja, atsitranko. Atėjęs tas šlubis prie kareivio sako:
– Na, ar dar tu čion? Aš tau sakiau vakar, kad prapultum iš čion, o tu vis čia!
Sako:
– Kaip man bus laikas, tai aš ir pats nevarytas apleisiu šitą karčemą.
Jis jų nebijo, o anie pasitrankę iki gaidžių ir pragaišo. Jis dabar užsimanęs miego, nuilsęs užmigo. Pabudęs iš miego, žiūri, kad vėl stovi pana prieš jį, ale jau pusė balta. Sako:
– Na, dabar jau išlaikei dvi nakti. Kad išlaikysi trečią naktį, tai abudu būsiva laimingu. Ale šiąnakt labai tave baidys – tik tu nesibaugink!
Žiūri – ant stalo vėl jam yr visokio valgio, gėrimo. Jis sau pasidrūtinęs išėjo į kaimą, pas ūkininką nusipirko vištą. Sugrįžęs į karčemą, perlaukė vėl visą dieną. Kaip tik vakaras sutemė, jau vėl atvažiuoja tie velniai. Tuojaus priėjęs tas šlubis pas kareivį sako:
– Na, dar tu vis čion? Ar aš tau vakar nesakiau, kad tavęs čion nebūtų?!
– Kaip man bus laikas, tai ir pats išeisiu.
– Ale aš tau sakiau, kad tu iš čion išeitum, nes tau bus negerai! Eik sau!
– Na, tai galėsiu eiti, tik dar tu man duok vištą nusipešti ir išsikept.
– Na, tai gali.
Tas kareivis ėmė pešt iš valios. O tam velniui jau baisu:
– Pešk greičiau, – sako.
– Aš negaliu greičiau. Jei nori, tai tu man padėk.
Tas velnias ėmė pešt su mėsa, o kareivis sako:
– Kodėl tu peši su mėsa?
O tas velnias sako:
– Ką aš darysiu, kad mano pirštai per ilgi...
– Tai, – sako kareivis, – šen, aš tau nupjausiu galus, tai bus toki kaip mano.
– Na, tai pjauk!
– Aš tau teip negaliu pjaut. Įkišk per sieną pirštus, tai tau ne teip bus baisu.
Tuojaus paieškojo grąžtą, kylį. Išgręžė skylę – tas velnias per sieną įkišo pirštus, o tas tuojaus kylį kaip ėmė kyliuot, tai to velnio tik smala pasiliejo. O toj pana jau visa balta pasidarė. Ir parkeliavo tas kareivis į savo tėviškę, apsiženijo su tąj pana ir liko ūkininku po tėvo galvos.
(J. Šalašius iš Bartninkų.)
PATEIKĖJAS: Jonas Šalašius
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 116-118, Nr. 35
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas