NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4320&OId=2370

PAVADINIMAS: [Apie stipruolį karaliaus sūnų]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad buva kit kartą karalius, turėja vieną sūnų, ir smarkiai tvirtą. Kai buva penkių metų, ėmė prašyt tėva, kad leistų mokytis kraučystės. Tėvas, turėdamas tan vieną sūnų, nenorėja leisti, ale nėkai[p] negalėja perginčyti. Gava tokį kraučių, katras apsėme mokyti, bet karaliaus sūnus neilgai tvėre ir prie kraučiaus. Parėja namo, ėme prašyt tėva, kad nukaltų lazdą penkiasdešimt birkavų. Parveže į padvariją. Išėja karalius ir sūnus ant padvarijos. A vadinamas kraučius paėmė lazdą, pasuka ant piršta, pasuka, metė į viršų, sakydamas:
– Einam arbatos gerti!
Išgera po skleinyčią arbatos, išėję mato, kad ką tik lazda krenta. Pakiša mažąjį pirštą, ir – parlūža par pusę. Sako tėvui:
– Maža, nukalk septyniasdešimt birkavų!
Kaip atveže tan lazdą į padvariją, taip pat, pasukęs ant piršta, metė į viršų. Įėjį arbatos išger po vieną skleinyčią – žiūr, kad ką tik krenta. Pakiša pirštą – nulenke lig pat žemę.
– Ta tai gera, – sako kraučus.
Pasakė tėvui „sudiev“, paimė piningų ir išėja į svietą lendravot. Eina dieną, eina antrą – nėka nepatenka. Ar į ketvirtą dėną patika žmogų ir ėme klausti:
– Kur eini? Ir kas esi?
Tas atsakė, kad asąs žemės skaldytojas ir einąs į svietą lendravot. Karaliaus sūnus sakydamas:
– Aš asu kraučus, teip pat einu į svietą lendravot. Paimk mano lazdą!
Tasai nei nu vėtos nepakel. Kraučus sako:
– Einam kartu.
Eina toliau – patika vieną einant. Klaus jo:
– Kur eini ir kas toks asi?
Atsakė keleivis, kad asąs lininyks: par menką valandą gal privyt iš smelčių linų, kad nuturėtų šimtą birkavų su viršum, ir eina į svietą lendravot. O tuodu sakos, kad viens asąs kraučus, o kits – žemes skaldytojas. Eina kartu. Eina, eina, pritrūka donos ir piningų, nebėr ko daryt – lendraunykam mūsų bada teka pamatyt, kelias dienas nevalgius prisėja pabūt.
Ant gala prėja labai puikų dvarą. Įėja į tan dvarą, žiūria – vienoje stancijo nėka nėra ir kito – nėka, tiek ir visos[e] nerada žmogaus. Naja (= nuėja) į kūtes, žiūria – trys jaučiai nupenėti stovi:
– Laimę atradom, dabar apsigyvensiam čia!
Kraučus sakydamas ant lininyka:
– Būk gaspadoriu.
Tas atsakė:
– Mažiausis asu, negaliu būt gaspadoriu
Teip pat ir žemės skaldytojas atsisakė.
– Nu, tai gerai, – kraučus apsėmė būt gaspadoriu.
Gaspadorius liepė žemės skaldytoju papjauti vieną jautį, išbielyt raumenis iš šlaunų ir iškepti ant skauradas, prismožyti, kaip reik, o kraučus su lininyku paimė šaudyklas ir išėja ant medžoklės. Žemės skaldytojas papjovė jautį, baigė kepti – išgird, kad pri durių beldžia, praša įleisti. Atidare duris – žūria, kad atjoja ponaitis ant žila ožia, karklais pažabots, lapais pabalnots, pats nu sprindžia diduma, barzda nu masta ilguma, ant gala barzdos vinis įkalta, kančius pakabytas. Nušoka nu ožia, pribėga pri ja ir klausti:
– Kas jums daleida mana dvare gyvent?
Ir ėme perti su kančiu. Primuša teip, kad visas mėlynas, ir ledva gyvą palika. Išjodams pasakė:
– Gavai tu, gaus ir anie.
Nabagas kaip galėdamas išbaigė pietus virti. Parėja ir aniedu nu medžoklės, susėda pietų valgyti. Kur ant medžioklės buvę, labai skaniai valgė, o tas kaip ne sava duntim šlaksija.
Ant ryta palika lininyką už gaspadinę, o žemės skaldytojas su krauču išėja ant medžoklės. Tasai, kaip sakyta, teip ir dirba: papjovė antrą jautį ir ėmė kepti. Kaip išgirda pri durių beldžiant, šaukiant, kad įleistų, atidarė duris – žiūr, kad nematyts raitorius atjoja ant žila ožia, lapais pabalnots, karklais pažabots, pats nu sprindžia diduma, barzda nu masta ilguma, ant gala barzdos vinis įkalta, kančius pakabytas. Praša, praša kelt nu arklia. Lininykas dar žiūria, kas čia bus: kaip nė just nepajuta, kad jau jį raitorius ėmė perti. Primuša nabagą dar labjau, kaip pirmąjį, ir išjodams pasakė:
– Kad gavot judu, gaus ir trečias.
Vaitodams išbaigė pietus virti.
Parėja [aniedu] nu medžioklės, susėda pietų valgyti, o gaspadinė dar mažiau tevalga kaip pirmutinė, nes tai daugiau pirties teka.
Ant trečias dienos palika pats gaspadorius pietų virti, o tuodu išėja ant medžoklės. Naja į pamiškę, sudėja šaudyklas, susėda ir patys imė klausti viens kitą, kaip buva gaspadinystė. Da norėja žemės skaldytojas gintes, bet lininykas ėmė sakyt, kad jį dar labiau primuša. Pasirodė viens kitam žymes mušima ir sakytis, nu kokia ponaičia gavę, sakydami:
– Gavom mes – gaus ir gaspadorius už gaspadinystę nu raitoriaus.
O gaspadorius, palikęs pietų virti, vėl negaišta: papjovė skubinai jautį, išbielija raumenes iš šlaunų, pridirba katletkų ir ėmė kepti. Bet išgirda, kad pri durių svečias beldž ir praša įleisti. Pametęs visa ko, bėga pasitikti poną. Atidara duris – žiūr, kad toks kavalierius, kad ir po svietą lendravodams dar tokia nebuva matęs: atjoja ant žila ožia, karklais pažabots, lapais pabalnots, pats nu sprindžia diduma, barzda nu masta ilguma, ant gala barzdos vinis įkalta, kančius pakabytas, praša kelt nu arklia. Gaspadorius, nėka nelaukdamas, prėja kavalierių, davė į ausį, kad devynius sykius api ožį apsivynioja. Pašokęs nusikabina kančių, puola mušti, bet tas su sava lazda davė jam į galvą, kad kavalierius par sieksnį į žemę sulinda. Biskį pabuvus, šoka iš žemės ir vėl pri gaspadoriaus – [tas] davė vėl su lazda ir pamuša. Mislij, kur dabar reik dėti. „Įkasiu į žemes – atsigaus“. Paimė gelažies lanką, parvėre par žandą, nuneše į sodną, pakėla teip, kad kojoms žemės nesiektų, parkala lanką par ožuolą šimtmetį ir užlunkė antro pusė. Dabar saka:
– Gyvenk čia!
Atein į kuknią, žiūr – viskas sudegį. Subruzda iš nauja pietus virti.
Parein nu medžoklės:
– Ot, – saka, – mūsų poną, rodos, labiau primuša, kad dar teberūksta dūmai iš kamina, o kas duos tau!
Susėda pėtų valgyti – gaspadorius klaus jų:
– Nu, ką jūs matėt, kaip namė buvot?
Tuodu pasižiūrėja į viens kitą. Gaspadorius liep sakyt:
– Nes aš, – saka, – jum galiu jį parodyt, kaip pietus pavalgysme.
Žemės skaldytojas ir lininykas ėmė prašyt. Tuoj naja (= nuėjo) į sodną – žiūr, kad ožuolas su visom šaknim išrautas ir išvilktas.
– N’o dabar einam pabaigt pietų valgyt, daugiau eisme ješkot.
Sugrįžta, pabaigė valgyt pietus, įsidėja dar ant kelia valgyma, išėja. Naja į sodną ir pradėja tąj šlieda eiti. Ein dieną, ein kitą, ein trečią – pamatė kalną labai aukštą. Ein ant kalna – žiūr, kad iš visų pusių kalnai, vidurij kalnų skylė ir tas ožuolas įvilktas.
– Nu, dabar žemės skaldytojas padirbk iš akmena tokią skrynią, kad nuturėtų šimtą birkavų sunkumą, o lininykas privyk iš smilčių linų, kad nuturėtų tris šimtus birkavų, o aš padirbsiu stričkes!
Darbas jiem greitai buva gatavas, viską susinešė, viską susitaisė ir susėda valgyti. Pavalgius jėmė kraučius, arba gaspadorius, ir liepė žemės skaldytoju sėstis į skrynią ir leistes po žemi, bet tas pasakė:
– Koc (= kad) tuoj man čia galą padarysi, ale nesisėsiu į skrynią.
Gaspadorius liepė lininyku, bet ir tas teip pasakė.
– N’o, kad jūs bijote, tai aš pats...
Insidė (= įsėdo) gaspadorius į skrynią, įleidė po žemiu – atrada vėl tą patį ženklą, kur vilktas ožuolas. Ein vėl tąj šlieda – už kelių šimtų mylių rada tan ožuolą pamestą pagal dvarą, kuris buva aptaisytas geležiniais grotais. Apėja aplinku – nėkur nerand vartų įeiti. Paimė lazdą, davė į tvorą – išvirta tvora. Įėja pirmą stanciją, žiūr – pana sėdž ant krėsla pasodyta ir vinela prikalta. Ėmė ja klausti:
– Balta svieta žmogus, kas tavi čia atnešė ant prapulties? Gan aš jau prapuoliau.
Gaspadorius, sakydamas: „Aš nebijau“, – įėja į antrą stanciją, žiūr teip pat, kad sėdž ant krėsla prikalta pana. Palika tą sėdžiant, įėja į trečią stanciją – rada paną sėdžiant ant krėsla, teip pat su vinia prikaltą. Ėmė klaust, ko jis ieška. Pasisakė, kad to kavalieriaus ieška ir kad jis ožuolą pavogė iš balta svieta.
– Gerai, – saka, – kad jį ten priveikė, o čia nėka jam nepadarysi. Dabar jis išėja į pirtį – eik greičiau ir žiūrėk, kaip išbėgs iš pirties, pavirs aukšteniakas ir pradės liepsnos eit visokias iš gerklės. Kaip eis liepsnos žalias, mėlynos, juodos – visokias, o kai pradės raudona liepsna eiti – tam būrij jis mieg, tai eik ko greičiau ir duok su lazda į kaktą, tai užmuši.
Tas teip ir padarė: naja pas tą kalną, kur buva pirtis, nužiūrėja, kaip sakė, davė su lazda į kaktą – galva parsproga, išriedėja kiaušinis. Parėja į dvarą – ėmė pana klausti:
– Ar nėks neiššoka, kaip užmušai?
– Nušoka kiaušinis.
– Bėk ko greičiausia, ba kaip tas kiaušinis pririedės, tai jis tuoj atsigaus.
Nubėga skubinai – žiūr, kad tik per vieną pėdą nepririedėja. Davė su lazda par tą kiaušinį – nuūžė siera smala su vėju, ir pasibaigė gyvenims Lucipiera sūnaus: kiaušinis buva ja dūšia.
Parėja pas tas panas, papietavoja ir išėja pas tą skrynią, kad ištrauktų ant baltaja svieta. Jaunoji karaliaus duktė davė tokią šaudyklę, kad pamislytų kokią žvėrį arba paukščiai lėktų pro šalį – o šaudyklė pati šaudys. Antroji davė tokį parasodnyką: kad pradės parasodnyką skleisti, tai tuoj daros tvanas, o kad suglaudž, pražūv visas vanduo. O trečioji davė tokią skepetaitę: kad apsišluosta, ko pamislij, to pamata. Susoudina visas tris karalaites, pajudina virves ir ištraukė. Lininykas ir žemės skaldytojas taravojas nebeleisti tos skrynias, kad ištrauktų gaspadorių. Ėmė prašyti panos – paklausė, įleidė skrynią. Gaspadorius mislij: „Įsisėsiu – palais, užmuš“. Įdėja suvyniojęs skraistę ir lazdą, pajudina virves, atsitraukė į šalį ir žiūr, kas bus. Tuodu traukė, traukė, pamatė, kad yra lazda, – palaidė. Kaip krita, sutrupėja skrynia. Pasilika pravadnykas – kitus išgelbėja, pats įkliuva, sakydamas: „Kaip Dievs dos, teip ir bus“.
Grįždamas į dvarą, ėja par mišką, žiūr – ant medžia kaip trioba paukščia lizdas. Įlipa į medį – rada lizde mažus paukščia vaikus, negal apsakyt kokia diduma, o koks senis!.. Išlipa žemėn, ėmė parasodnyką skleisti – ėmė vanduo kilti. Prikila vandenia lig pat lizda. Atlėkė paukštis, ėmė sakyti:
– Kas mana vaikus išgelbės, ko norės, tą padarysiu.
Atsiliepė:
– Aš išgelbėsiu.
Suglaudė parasodnyką – viskas pražuva, nebėr tvana. Nusleidė paukštis, klaus, ko jis nor už tą. Pasakė:
– Noriu, kad išneštum ant balta svieta.
Apsėmė, liepė tiktai, kad pasirūpintų paukščių arba žvėrių, kad galėt prikrauti ant viena sparna šešius sieksnius ilguma, aukštuma ir platuma, teip pat ir ant kita. Gaspadorius apsėmė pasirūpinti. Paja (= paėjo) į mišką toliau, ėmė mislyt – ėmė eit žvėriai ir paukščiai, – šaudyklė o šaudyt! Par kelias valandas – pilna! Atėja, pasakė paukščiu – atlėkė ir liepė mest ant nugaros. Jis pats sukrovė, kaip reik, gaspadorius užsidėja lazdą, pats užsisėda, ėmė lėkt. Kreip galvą į vieną – met mėsą, kreip į antrą pusę – met. Sumetė viską. Išlėkė ant balta svieta, padėkavoja paukščiu, kad išneše, paukštis – jam, kad išgelbėja vaikus nu smerčia, ir parsiskyrė.
Gaspadorius nežina, iš kokias karalystes buva tos panos. Atminė, kad tur tokią skepetaitę. Išėmė, apsišluostė ir pamatė, kad jau lininykas ir žemės skaldytojas ein ant šliūba su jaunėm. Naja pas bažnyčią, atsiklaupė pri durių, kur jiem reiks eit pro šalį. Pamatė tie lazdą – pripažina, puola pu kojų parsiprašinėt. Kraučius buva geros širdies, dovanoja visas kaltybes. Jis paim pačią jaunę karalaitę, žemės skaldytojas – vidurinę, lininykas – vyresniąją. Buva labai gera veselė. Ir aš ten buvau, midų vyną gėriau, į gerklą nepapuola. Lendraunykai išsivažinėja į savo tėviškes, o aš sau išėjau.

PATEIKĖJAS: Zigmas Lapinas

FIKSUOTOJAS: Jonas Basanavičius

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 252, Nr. 2
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal