NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4353&OId=2399

PAVADINIMAS: [Bebaimis, velniai ir šventieji]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas labai turtingas ūkinykas. Iki penkiasdešimts metų neturėjo vaikų, ale sulaukė jis – gimė sūnus. Sulaukęs teip jisai sau sako: „Keno vaikai tik užauga – tai girtuokliai, tai žmogžudžiai, kaip sueina į nedorus suėjimus. Aš savo vaiką augysiu uždaręs vieną, be žmonių, tai rasi bus geras“.
Kaip tik atžindė motina tą vaiką, uždarė jį vieną į grintelę, ir ką tik jam valgyt paduodavo ir apžiūrėdavo, o jis su jokiu žmogum negavo kalbėti. Ale kad jau užaugo ik dvidešimties metų, tėvas jį paėmė į kluoną – liepė kult. Dar pakol iš gero noro, tai dar kelissyk lopterėjo su spragilu, o paskui jam, nepratusiam, mato, kad sunku, nenor jau kulti. Tėvas – jį verst. Tas, matydams, kad jau nelabai gerai kult, pagriebęs spragilą tik pokšt tėvui į galvą, ale dar visai neužmušė. Paskui tėvas neturi kur jį padėti. Atidavė jį kunigui, kad jį mokintų. Sako:
– Duosiu aš tau, ką tu norėsi, tik tu jį išmokink svietiškų apsiėjimų.
Paliko jį pas kunigą. Tas kunigas pakol gražumu, tai jis klauso, o kaip tik piktumu, tai tuo užmuštų tą kunigą! Ale jau biskį pramokino tas kunigas. Nusivedė jį į sklepą po bažnyčia, atidarinėjo grabus ir tokio žilo senio galvos pasidėjo tabakierką:
– Va čion ženklas, kad žinotuva per šitą daiktą išeiti.
Ale apėjo visus kampus – išėjo, o tą tabakierką tyčioms paliko ant to negyvėlio galvos. Parėjo jiedu namon. Ale kad jau atėjo devinta adyna, sako:
– Ar tu žinai ką? Aš ėmiau ir užmiršau ten ant to negyvėlio kaktos tabakierką – ar tu negalėtum nuėjęs parnešt? Norėčiau tabokos pavuostyti.
– Tai matai, koks tu užuomarša – ėmei ir palikai, tai dabar eik tamsoj parnešti...
Padavė jam raktus. Nuėjo į sklepą – atrado, parnešė.
Kitą dieną nusivedė jį į tokias balas, į tokius karklynus. Sako kunigas:
– Kad dabar turėtuva peilį, tai pasipjautuva nors šluotų.
O jis:
– Tai matai, o ko nepasiėmei?
Ale jiedu parėjo namon. O kad jau sutemė, sako kunigas:
– Ar žinai ką? Rytoj bus svečių, o nėra nė jokios šluotos grindims išsišluot. Ar tu negalėtum nueit, kokią papjaut?
– Tai matai, dieną nepasiėmei peilį, tai dabar eik naktij...
O tas kunigas žinojo, kad tose balose vaidinasi. Padavė jis jam tokį botagaitį, padavė peilį – tas nuėjo į tas balas. Ale jis kiek ten tų karklelių pasipjovė, žiūri – atvažiuoja veseilia pas jį. Jau tose balose pasidarė toki pakajai puikūs, kokių dar jis niekad nematė! Žaidžia, šoka, valgo, cigarus rūko, duoda ir jam rūkyt. Jis vieną įsidėjo į kišenių – tuojaus jam davė kitą cigarą. Ale ėmę du veselninku susipešė – ėmė vieną mušt, kad net kraujai ant sienų tiško! Mušamasis prašo to vaikino, kad gelbėtų. Šis su tuom savo rimbeliu kad jau rėžė vienam per nugarą, tai tik smala pasiliejo! Prapuolė tie pakajai su velniūkščiais, jis tik liko stovėt baloj su tuom biskiu karklų. Jau paskui, pamatęs viską, parėjo namon. Kunigas klausia:
– O ką, ar parnešei?
– Parnešiau, – sako. – Ale kaip atvažiavo tokia veseilia, pasidarė baloje toki pakajai. Žaidė ten, šoko, valgė, rūkė. Davė ir man cigarų, dar ir tau vieną parnešiau.
Ogi kad išima iš kišeniaus – tai katės šūdai susmirdę!..
– O ką, – sako, – ar nebijojai?
Sako:
– Ne.
Nes jis jokios baimės neturėjo, nežinojo, kas tai yra baimė.
Tas kunigas, negaudamas su juom kitokios rodos, pašaukė tėvą – liepė atsiimt. Tas tėvas, atsiėmęs sūnų, netur vėl kur jį padėti. Nuvežė pas karalių, padavė į kariauną ant dvidešimts penkių metų, ir susiderėjo po tam, kaip atbaigs tarnystą, duot jam vieną auksiną ant kelionės, kad jis turėtų su kuom namon pareiti.
To karaliaus buvo tėvas numiręs, tai vis turėjo ten pas jo kapą leist ant sargybos dvyliką žalnierių, o katrie tik nueidavo, jau nė viens nesugrįždavo, visi ten prapuldavo. Kaip jį pradėjo mokinti, tai jei gražumu, tai mokinosi, o kaip tik piktumu, tai tuoj muša visus, nes labai drūtas buvo. Negauna su juom kitos rodos – sako, reik jį varyt ten ant sargybos, tegul jis ten prapuola! Ale ant nakties vienuoliką, o jį dvyliktą nusiuntė ten pas kapą ant sargybos. Stovi jie ten. Naktyje tik išgirdo – atvažiuoja su viesula karietoje toks žilas senis. Atvažiavo pas tą vaikiną, sako:
– Atsitrauk: reik važiuot!
Sako kareivis:
– Man nevalia tavęs čion leisti.
Sako:
– Leisk!
– Neleisiu! Nelįsk, – sako, – nes kardu galvą nuimsiu!..
Ir teip jis ginčijosi ginčijosi, atėjo gaidžiai – ir tik, viesulai pakilus, prapuolė senis.
Ant rytojaus atėję rado visus gyvus. Klausia pas anuos vienuoliką:
– Kas tai yra, kad jūs visi gyvi?
Anie pasisakė, kad jie nieko nežiną, tik tas vienas su tuomi seniu vaidijęsis. Ale džiaugiasi visi, kad jau pradėjo tie žalnieriai gyvi išlikti.
Ant rytojaus siunčia vėl tą dvyliką ant sargybos. Atsistojo tas vaikinas nuėjęs ant bromo. Naktyje vėl pakilo baisi viesula – atvažiuoja vėl karieta, o joje sėdi toks žilas senis. Sustojo. Tuojaus eina visokios baisiausios kirmėlės, visokios bjaurybės ant to žalnieriaus. Sako tas senis:
– Leisk, nes čion tave tuojaus šitos kirmėlės suės!
– Neleisiu, – sako, – man nevalia!
Ir vėl barėsi barėsi su seniu. Užgiedojo gaidys – tik viesula pakilo, prapuolė. Ant rytojaus vėl rado visus.
Trečią dieną vėl siunčia tą nabagą su vienuolika kitų ant sargybos pas tą karaliaus tėvo aukštą kapą. „N’o ką daryt, – sako, – eisiu dar trečią naktį – rasi vėl gyvas išliksiu“. Nuėjęs vėl ten atsistojo. Ale su sykiu tik iškilo vėtra, atvažiavo karieta su tuom žilu seniu. Sako:
– Ar nė šiądien neleisi?
Sako:
– Ne!
Tai kaip užleido ant to žalnieriaus karštį, kad, rodės, jau tuojaus gali sudegti! Tas žalnierius baimės jokios neturi, metė visas drapanas į žemę – stovi! Paskui užleido ant jo tokį didelį šaltį, kad teip šąla, rodos, kad tuojaus gali sušalti! Ale jam nieko nepadarė. Atėjo gaidgystė, tai tik viesula pakilo – prapuolė. Tik iš karietos metė tokią toblyčią, kurią jis paėmęs pastatė pas būdelę.
Ant rytojaus atėjo pažiūrėt – rado visus gyvus. Papasakojo, kaip trečią naktį atsitiko ir kad rado toblyčią su parašu nabašninko karaliaus, ant katros buvo parašyta, kad jam duotų ant suėdimo kožną naktį po dvyliką žalnierių, o kaip pabaigs visus žalnierius, tai ir patį karalių. Kaip tik rado tokį navatną parašą, tuojaus davė žinią karaliui. Atvažiavo karalius, pamatė tą parašą savo tėvo – labai nudžiugo, kad jau nereiks daugiaus duoti vyrų ant mirties. Pašaukęs tą žalnierių, sako:
– Ką tu nori sau, valgyk ir gerk už tai, kad tu mane nuo to išgelbėjai. Gana, – sako, – jau tau pas mane tarnavus, imk sau tu, kiek nori, pinigų, imk žirgų ir jok sau pas tėvą.
– Aš daugiaus, – sako, – nenoriu, kaip mano tėvas suderėjo – duok man auksiną ant kelio, bus man gana!
Karalius norėtų daugiaus duot, o jam daugiaus nereik. Karalius dabar nieko su juomi negali padaryti. Parašė jis jam tokią popierą, padavė, kad kur jis tik eis, kur tik jos, kad jis gautų viską dykai gert ir valgyt. Padavė jam žirgą – išjojo. Ale jis bejodamas tą popierą sudraskė. Atjojo ant tokio didelio tilto – ima muitą. Stovi du vyru pas tiltą – juos neleidžia pereiti, kad neturi pinigų. Perėjo jis, ale pamislijo: negerai jiems, kad jie negal pereiti. Sako: „Aš turiu du dešimtuku – reik už juos užmokėti“. Sugrįžęs užmokėjo jau visą auksiną. Joja jis dabar jau be jokio skatiko.
O tie vyrai tai buvo š[ventieji] Petras ir Paulius. Šnekasi jiedu terp savęs:
– Kad jis už mus užmokėjo visus pinigus, o dabar bus jam struka be pinigų, duokiva mes jam auksiną, kad jis nuo jo neitų.
Užėjo jam už akių, pagarbino, sako:
– Kur joji?
Teip rodos, kad jie nieko nežino. Sako:
– Joju iš kariaunos. Turėjau auksiną, tai radau ant tilto stovint du vyru, neleido be muito, tai už juos užmokėjau tuos pinigus ir dabar nieko neturiu. Kasžin kaip dajosiu iki pas tėvą, jau dabar beveik valgyt noriu.
Sako:
– Mes tau duosiv auksiną, ir pas tave vis bus auksinas.
Padėkavojęs pajojo toliaus. Atjojo pas karčemą, sustojo, paprašė, kad jam duotų už auksiną išgert ir užkąst. Kiek ten užteko už tą auksiną, tas karčemininkas jam padavė. Jis pasidrūtinęs biskį. Ale čiupteria kišeniuj – kad jis vėl tur auksiną. Sako:
– Duok už auksiną žirgui avižų.
Avižos nebrangios buvo – įpylė į rindą visą kartį tam žirgui. Tą auksiną užmokėjęs, žiūri – kišeniuje kitas. Sako:
– Duok už auksiną arielkos.
Karčemininkas pastatė ant stalo visą gorčių! Tą išgėręs, tuojaus kitą, – auksinai nepasibaigia! Atėjo muzikantai, tie žaidžia, geria. Tą išgeria, tai tuojaus kitą pastato. Atėjo iš kaimo žmonių – tie pradėjo gert, atėjo gaspadinės ir mergos – visi geria ir šoka! Už dyką gauna gėrimo – visai neina namon nė viens. Begerdami, bešokdami ir pradėjo visokius nusidėjimus pildyti. Šnekasi terp savęs š[ventieji] Petras su Paulium, sako:
– Negerai padarėm, ką mes jam davėm tokį auksiną. Žiūrėk, kiek jie griekų pridirbo. Eisim mes nuo jo atimt tą auksiną.
Atėjo į karčemą, pagarbino, papoteriavo teip, kaip priprasti ubagai, – tas tuojaus išėmęs padavė ubagui auksiną. Kaip tik atidavė tą auksiną, tie išėjo, o jis vėl geria. Ingėrė daug ant skolos toje karčemoj, ale kad jis čiupteria į kišenių – jau to auksino nėr, neturi jau kuom užsimokėt. Liko jau ir žirgas už arielką, o karčemininkas jau daugiau neduoda. Jau užsimanė ir valgyt. Sako: „Kas dabar bus? Jau nėra su kuom misti. – Sako pats sau: – Reik jau eit iš čion“. Išėjo.
Ale šnekasi vėl tarp savęs š[ventieji] Petras su Paulium – sako:
– Negerai padarėm, atėmėm nuo jo auksiną. Jis gal badu numirti. – Sako: – Eisim pas jį, pasakysim mes jam akmens vardą ir medžio.
Užbėgo jam už akių, pasakė jam vardą akmens ir medžio. Eina jis į girią, beeidams sutiko velnią stovint ant akmens. Sako:
– Pasirašyk tu man – aš tau duosiu maišą pinigų.
Sako:
– Kad aš nemoku rašyt.
Velnias sako:
– Mažiuką pirštą įpjauk biskį ir man čion ant karnos pasirašysi, ir bus gerai.
– Ale aš tau pasirašysiu, tik parodyk tu man pinigų.
Tas velnias tą akmenį atvertė, ištraukė maišą pinigų. Sako tam akmeniui tas žalnierius:
– Laikyk tą velnią, iki aš sugrįšiu.
Tas akmuo tik capt tą velnią už kojų ir laiko, o tas tą maišą užsidėjęs velka vėl į karčemą. Atvilkęs sako:
– Na, matai, aš tau skolą atnešiau.
Pasidėjo maišą karčemoje kampe už stalo – ir vėl gert, vėl maukt! Tuojaus vėl susirinko iš kaimo žmonių – gėrė gėrė, pragėrė tą visą pinigų maišą! Tą maišą pabaigęs, atėjo pas tą velniuką, sako:
– Duok tu man dar kitą maišą pinigų, tai aš tave paleisiu.
Sako:
– Aš tau duosiu, ale jau mane paleisk: jau du metu, kaip tu čion mane slogini. Jau aš čion per teip ilgą laiką gana įvargau šitam akmenij.
Padavė jam kitą maišelį pinigų. Šis sako:
– Palauk dar biskutį: nešiu aš tuos pinigus, užmokėsiu skolą, kiek pragėriau, o paskui atėjęs tave paleisiu.
Atsigabeno vėl tuos pinigus į karčemą, susivadinęs visokius žmones, žmonas, vaikinus ir merginas, ėmė vėl gert, gert ir visokias paleistuvystes varinėt – pragėrė antrą maišą pinigų. O pabaigęs vėl eina pas tą velnią. Sako:
– Duok tu man dar vieną maišelį aukso, tai aš tave paleisiu.
Tam velniui nusibodo bestovint tame akmenij. Išėmęs iš po akmens maišelį pinigų padavė jam. O tas žmogus sako:
– Aš tau turiu ausį nupjaut, kad tave pažįčiau!
Nupjovęs tam velniui ausį, paleido. O tas velniapalaikis, nežiūrėdamas nė parašo, iš džiaugsmo, kad paleistas, nudūmė savo keliu. O tas žmogus su pinigais – vėl į karčemą!
Dar nepragėrus nė pusę maišelio, šnekasi š[ventieji] Petras su Pauliumi – sako:
– Jau prisigriešijo gana. Eime o vesim jau jį į peklą.
Atėję paėmė jį, nuvedė į peklą. Ale kaip tik pamatė tas beausis, sako kitiem velniam:
– Su šituom bus negerai: ką jis nor, tai gal jis padaryt. Pasakė akmeniui – tas akmuo prasižiojo, capt ir laikė mane per kiek metų...
Sako tas žmogus:
– Na, dabar traukitės jūs iš čion: man čion reiks bažnyčią statyt.
O žinoma, kad pekloj bus bažnyčia, tai velniam jau ne buvimas! sako Petras į Paulių:
– Bus negerai. Pekla yra sutverta nuo amžių, o kad jis ten bažnyčią pastatys, tai tur pairt pekla arba kur ant kitos vietos turėsim ją taisyti... Eisim, – sako, – o mes jį išvesim iš ten o jau leisim į dangų.
Atėję jį išvedė, nuvedė į dangų – ir jis pasiliko laimingu.

(Liud. Baronas iš Bartninkų.)

PATEIKĖJAS: Liudvikas Baronas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 127-135, Nr. 40
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal