NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4459&OId=2498
PAVADINIMAS: [Kaip deivės (laumės) apdovanojo užmirštą kūdykį]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
...Et, kas dabar da laikai: prapuolė ir deivės, ir velniai! Kitąsyk tai, būdavo, vaikščios laimos, kurios užlemdavo mažiem vaikam...
Vienąsyk jau labai seniai moteriški grėbi šieno krūmuose ir turėjo tenai pakrūmėje vaiką pasidėjusi. Vakare eidama namo užmiršu, kad tas jos vaiks pakrūmėje, ir parėjo sau. Parėjus namon, atsimini, kad vaikas pasiliko, tada, nevalgydama ana vakarienės, išbėgo jo jėškoti (o pievos toli buvo nog namų) ir atrada jau auštant. Aina jau arti tos vietos, kur buvo vakare palikosi vaiką, žiūr – ape tą krūmą būrys deivių (laimių), o jos vaikas padėtas į lopšelį, deivės jį supa ir dainuoja:
– Čiūčio liūlio, užuomaršos vaikas.
Jinai priėjo, pasikloniojo joms ir praši, kad jos atiduotų jai vaiką. Deivės atidavė ir davė jai dovanų ritiniuką drobės ir pasaki:
– Tu iš to ritiniuko imk, kiek nori, – jame vis bus. Tiktai, žiūrėk, neišvyniok iki galo!
Ir nuėjo.
Jinai, namo parsinešus vaiką, tojaus pradėjo vynioti tą duotąją drobę ir kirpti marškinius. Ale riečia riečia, vynioja vynioja, o vis tiek ir tiek.
Pradėjo jinai girtise susiedkoms, kad deivis jai tokią bagotystę suteikė. Viena bagočka iš kaimos susimislijo sau: „Kad deivis davi tai biednai tiek skarbo, žinodamos, kad jos vaikui to nereik, tai jeigu aš nunešiu ing pakrūmę ir paliksiu ant nakties savo vaiką, tai jos duos dar daugiaus, nės juk jos žino, kad manojui daugiaus reikia“. Vakare suvysti dailiai savo vaiką, nunešė į pakrūmę ir padėjo. Parėjos namo, visą naktį negalėjo užmigt – mislija, kur dės tuos audimus, katruos deivės jos vaikui suneš.
Ant rytojaus ryto, dar neprašvitos, jau jinai bėga į pakrūmę pas vaiką. Bėgdama par krūmus, mato jau iš tolo, kad apė tą vietą, kur jinai vakare vaiką paliko, deivių krūvos. Aina artyn, klauso – dainuoja:
– Čiūčio liūlio, tyčio vaikas.
Bijo jinai jau ait artyn, stovi už krūmų ir žiūr, kada pradės deivės skirstytis. Joms išsiskirsčius, prieina prie lopšelio, ogi kad žiūr – jos vaiko tiktai šmoteliai: rankos sau, kojos sau.
O ana biednoji žmona, kuriai davė audimą, to audimo pardavinėja. Jau išriečia, išriečia – iš nakties ir vėl toks ritiniuks, koks buvo. Susimislijo jinai vienąsyk pažiūrėt, kas yra gale to audimo. Rieti liki galo, žiūr – galas kaip visų audimų. Surieti jinai vėl dailiai į ritiniuką. Ale jau pasku kiek nurėži, tiek ir nėra – jau neatauga.
PATEIKĖJAS: Petkuvienė
FIKSUOTOJAS: Pranas Virakas (Virikas)
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Veliuona, mstl., Veliuonos sen., Jurbarko r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Veliuonos dvaras, Kauno aps.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 337, Nr. 1
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas