NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4499&OId=2523

PAVADINIMAS: [Šunimi paverstas vyras]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas žmogus užaugęs. Jis nežinojo, nė iš kur jis, nė kur jo tėvai. Ale vieną sykį jis, eidams pagiriu, užtiko tokią triobelę. Toj triobelėje rado dvi moteriški: momą ir duktę. Ale jo paklausė:
– Kur eini ir iš kur tu?
Tas sako:
– Aš nežinau, iš kur aš – nežinau savo tėvų nė iš kur aš esiu.
Sako:
– Ar tu negalėtum būt mano žentu?
– Kodėl ne?..
Ir tuojaus apsiženijo. Kaip apsiženijo, pradėjo jį nekęsti, o paskui davė jam mazgote per snukį ir pavertė į šunį, – o tos bobos tai buvo raganos. Na, tas turi išmintį žmogaus, ale – šuo! Ką jam daryt? Eina į girią, sako: „Rasi nors pasigausiu kokį zuikį“. Ale jis nubėgo į girią, ten laksto. Eina medinčius su muškieta – sako: „Eisiu tam medinčiui varinėt zuikių – rasi nors gausiu paėst“. Ale kaip jis žmogišką išmintį turi, tai jis žino, kur daugiausia zuikių yra. Tai jis tuo į balas, ėmė kiauksėt – tuojaus atvijo pas medinčių zuikį. Tas užmušė tą zuikį, žiūri – koks nepažįstamas šuo zuikį jam atvijo. Nujovęs jam atidavė visas keturias kojas. Kojas jis suėdė – jau jam drūčiau. Jis – vėl į balas. Teip kad pavymu jis jam išvijo net septynis zuikius, o tas medinčius, juos užšovęs, jam vėl atidavė visas kojas. Na, dabar jau jis pasistiprinęs bėga paskui tą medinčių. O šis jį labai pradėjo mylėti, nes pamatė, kad labai išmintingas šuo. Naktij bėga į girią, saugoja, kad kas medžius nevogtų. Kaip tik kas vagia, kerta, tai jis tuojaus bėga namon, loja po langu, kelia medinčių, kad eitų pagaut, o kad jau kas užsikrauja medžius ant vežimo, tai jis, sugriebęs už dėlingės, pasuka kur ant kelmo, apverčia – medinčius pagauna. Ir teip jis saugojo tą girią, kad iš tolo bijojosi vagys eit medžių vogti.
Atvažiavo vienąsyk jenerolas tos girios peržiūrėt – pas visus kitus medinčius randa iškirsta. Sako tas jenerolas:
– Pas visus radau iškadą padaryta, o pas tave nieko nėr. Kaip tu išsaugoji, kad nuo kitų, tokių jaunų, pavagia, o nuo tavęs, tokio seno, nepavagia?
Sako:
– Aš turiu tokį šunį, kad jis tur žmogišką išmintį, tai jis man apsaugoja.
Tas jenerolas sako:
– Turi parduot man tą šunį.
Tas medinčius, kad ir labai nenorėdams, ale turėjo jam jį atiduoti.
Tas jenerolas, parsigabenęs tą šunį, teipogi pamatė pas jį žmogišką išmintį, – jis jį labai mylėjo. Tas šuo – kaip žmogus: jis supranta, kada pėtnyčia, tai jis mėsos neėda, kaip tik duoda su pasninku, tai jis ėda. Ale tam žmogšuniui labai gerai pas tą poną.
Atsitiko, kad atvažiavo iš kitos žemės jenerolas pas šitą jenerolą. Nusišnekėjo jiedu:
– Aš, – sako, – turiu šunį žmogiško proto – jis ir pasninką pažįsta.
O tas sako:
– Kaip jis nenor, tai jis neėda.
Šis sako:
– Teisybė, neėda – na, eisiva į laižybas!
Sukirto iš kiek ten tūkstančių: nedavė jam dvi dieni ėst, o paskui pėtnyčioj padavė jam šmotą mėsos. Tas šuo viską žino: pavuostė, neėda. Sako:
– Tai negeros mėsos davėte.
Atnešė kitos – teipgi neėdė. Padavė su pasninku – tuoj išlapsėjo! Mato tas ponas, kad tas šuo labai kytras, – sako:
– Parduok tu man jį. Aš jau kiek metų neturiu vaikų: kaip tik gema, tuojaus ir prapuola nežinia kur. Rasi jis man juos apsaugotų...
Užmokėjo jis labai daug tūkstančių, o tą šunį parsigabenęs davė visą apdaryt vienu auksu. Tą šunį labai jis ten myli, gerai šeria.
Ne po ilgam gema sūnus. Kaip tik gimė, tuojaus ragana tą vaiką per langą nešė. Tas šuo pas langą sergėjo. Kaip tik ta ragana su vaiku lindo, tas šuo tik capt tą raganą už kojos – draskyt! Draskė draskė. Ta ragana nieko negalėjo padaryti – vaiką pametė ir pabėgo, o kaip tik pametė, bobos tuojaus jį sugriebė. Tas jenerolas už tą vaiką pats nežinojo, nė kaip jį šert, nė kaip jį laikyt. Ir tam žmogšuniui labai gerai pas tą poną.
„Ale, – sako, – ką aš čion būsiu visą amžį šunim... Bėgsiu iš čion, bėgsiu vėl į tą triobelę pas savo pačią“. Ir išėjo slaptu iš ten. Parbėgo jis pas tas bobas. Sako:
– Oje, koks gražus šunelis!
Toj pati jam tą auksą nuėmė ir davė mazgote vėl tam šuniui į snukį – pavertė jį visai į mažą paukštuką. „Na, – sako sau, – dabar tai bus! Pirmai man šuniu buvo labai gerai, o dabar, paverstas į paukštuką, kur aš pasidėsiu?“ Lekia nuo medžio į medį. Ale belakstydamas įsižiūrėjo žemėje skylutę. Jis tąj skylute lįst lįst – rado po žeme užkeiktą dvarą ir vieną tiktai moteriškę. Ta moteriškė, jį pamačius, sako:
– Vaje, koks gražus paukštelis!
Ta tuojaus langą atidarė, padėjo klėtką – tai ta paukštaitė tuoj įlėkė. Ta moteriškė džiaugiasi, kad labai graži paukštaitė. Ale vakare parėjo tas jos vyras smakas. Spjovė:
– Kas čion smirda žmogiena?
Sako:
– Čion nieko nėr, tik tokia daili paukštaitė atlėkė.
Tas pažiūrėjo – sako:
– Čion paukštaitė – čion žmogus. Reik jį užmušti.
Ale pati prašo, kad jį neužmuštų.
– O, – sako šis, – jį gyvą negaliu laikyt.
Pati klausia:
– N’o ką reiktų, kad jis žmogum stotų?
Sako:
– Kad kas žinotų, va šitoj bonkutėj šituom vandeniu jį pateptų, tai jis būtų žmogum, o šitoj bonkutėj – kad pateptų, tai gali negyvą atgydyt, o šitoj bonkutėj, tai kad pasivilgyt pirštą o pasilytėt kokį žmogų, tai gali į ką nori paversti.
Ir ėmęs tą paukštuką užmušė. Ale ant rytojaus tas smakas išėjo. Ji bandys patept tuom gyvuoju vandeniu. Kaip tik pavilgė, teip tuojaus atgijo tas paukštukas. Patepė tuom kitu – tuojaus žmogum stojo.
– Na, – sako, – dabar aš tave padariau žmogum. Te tau, – sako, – šitą bonkutę su šituom vandeniu. Kad pirštą pasivilgęs dasilytėsi prie ko, tai galėsi tą į ką norėsi paversti.
Tas žmogus padėkavojęs išėjo. Parėjo jis pas pačią – pati sako:
– O ką, ar jau parėjai?
Ir jau taikėsi su mazgote duot jam per snukį. Ale jis pasivilgęs pirštą kyšterėjo jai prie snukio – pamislijęs pavertė ją į juodą kumelę, o tą kumelę pasikinkė į žagrę ir ėmė trake kelmus plėšt.
Medinčius tos pačios girios užsimanė zuikių pamedžioti. Išėjęs į girią, užtiko stirną ir užšovė. Ale jau jis buvo pailsęs, negalėjo ją panešti. Jis susikūrė ugnelę, nusipjovė vieną kulšį kept, o ta ožka kaip griebė tą šlaunį iš ugnies, prisilipino sau ir kaip nuėjo, teip nuėjo savo keliu, o jis persigandęs liko stovėti... Atsikvošėjęs eina jis namon. Beeidams per girią, paklydo, pailso – kad jau nė paeit negali! Ale išėjo jau į kitą kraštą nepažįstamą. Žiūri – aria juoda kumele viena pagiryje, kad net kelmai verčiasi į viršų! Klausia:
– Kas čion per daikts?
Sako:
– Čion toks daikts – n’ogi ar tu manęs nepažįsti? – Sako: – N’o kur tu čia vaikščioji?
Tai šis jam papasakojo, kaip jam atsitiko su stirna. O tas žmogus jam išpasakojo kaip tik nuo pradžių: kaip jį pati jo pavertė į šunį, „kaip, – sako, – tarnavau šunim būdams pas tave, kaip tu mane pardavei jenerolui, o tas – kitam“, ir paskui jam išpasakojo visus savo vargus nuo pradžios iki pabaigai.
– O dabar, – sako, – šitąj kumele už tai šituos kelmus plėšiu, kad ji man buvo teip padarius.

(L. Baronas iš Bartninkų.)

PATEIKĖJAS: Liudvikas Baronas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 164-168, Nr. 25
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal