NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4642&OId=2643
PAVADINIMAS: [Nepaprastas sūnus]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karaliūnas. Jis išjojo sau pasijodinėti prie vuogų, o ten jis atrado tris panas vuogas renkant. Tos mergos, pamačiusios tą karaliūną, sako viena:
– Kad jis mane imtų, tai aš jam visą kariauną viena valakna lino apdengčiau.
O kita sako jam girdint:
– Kad jis mane imtų, tai aš jam vienu kviečio grūdu visą kariauną išpenėčiau.
O trečia sako:
– Kad jis mane imtų, tai aš jam pagimdyčiau sūnų, kad būt sūnus: saulė kaktoj, mėnuo pakaušij, o iš šalių po žvaigždę.
Tas karaliūnas kaip tik išgirdo, kad ta pagimdytų tokį sūnų, tuojaus paėmė tą mergą, parsigabeno į savo dvarą ir tuojaus apsiženijo.
Ne po ilgam jis turėjo išjot į vainą, o tame laike gimė sūnus, kad buvo saulė kaktoj, mėnuo pakaušij, iš šalių po žvaigždę. Tuojaus ji parašė gromatą pas karalių, padavė bėgūnui, kad neštų karaliui gromatą, kad gimė toks sūnus. Ale jis bėgo jau kelias dienas – pailso, užsimanė gert. Pakelij atsitiko jam užeiti į tokią grintelę – o ten gyveno raganos. Tos raganos išsiklausė pas jį, kur eina, iš kur. Tai jis joms papasakojo, kad einąs su tokia naujiena pas karalių. Kaip tik davė jam atsigert, tai teip jis ir apilso – užmigo, o kaip jis užmigo, tai tos raganos jam išėmė tą gromatą, perrašė: vietoj „saulė“, „mėnuo“ ir „žvaigždžių“ parašė jos karaliui, kad gimė sūnus: žiurkė kaktoj, kurmis pakaušij, o iš šalių po pelę, – ir vėl gražiai užlipino tą gromatą, jam vėl įdėjo, o jam davė kito vandens gert – tas bėgūnas kaip išgėrė, tai jis vėl drūts ir greits pasidarė. Nubėgo jis pas karalių, padavė jam tą gromatą. Karalius, ją perskaitęs, kad gimė toks sūnus, parašė atgal gromatą, kad jo pačią ir tą sūnų sušaudytų, sudegintų, o jų pelenus išbarstytų po laukus. Tas bėgūnas parnešė tą gromatą, padavė karalienei. Tą gromatą perskaičius, už galvos nusitvėrė – nežino, kas pasidarė, kad tokį gražų sūnų o tur nužudyti! Nežino, kur jį padėt, o nenor jį nugalabinti. Nunešė tą vaikelį pas žąsis, kad jį sužnaibytų, – žąsys kaip pamatė šviesą, bijosi, nieko nedarė. Įmetė į kiaulių tvartą, kad jį kiaulės sudraskytų, – kiaulės vėl kriuksi aplinkui, nieko nedaro. Nenorėjo tam kūdikiui kraują lašint, galą daryt – ėmę nuliejo stiklo lopšelį su dangčiu, užšriubavo, nunešę paleido ant marių.
Parjojo tas karalius iš vainos – žiūri į savo pačią, kad ji gyva. Sako:
– Kodėl tu gyva?
O pati atsakė jam – sako:
– Gimė toks vaikelis gražus – kaip gavau nuo tavęs tokį raštą, aš likau gyva, o sūnų nužudžiau.
Karalius nežino, kas pasidarė su gromata su tokia, kad ten buvo parašyta, jog gimė sūnus su žiurke kaktoj, kurmiu pakaušij, o iš šalių po pelę. Pašaukė tą bėgūną, sako:
– Ar tu nebuvai niekur užėjęs?
Sako:
– Norėjau labai gert, užėjau į tokią pirtelę – davė man gert. Kaip tik atsigėriau, aš apsilpau ir užmigau – o ten buvo raganos.
Tas karalius tada suprato, kad tą gromatą perrašė tos raganos.
Pamarėje gyveno pirtelėj du žmoneliai. Jie nuėjo su tinklu gaudyt žuvų ir ištraukė tą vaikelį su lopšiuku. Parnešę namon, pamatė, kad labai gražus vaikelis. Augino jį, mylėjo, ir jau tas vaikas išaugo pas tuos senukus iki dešimts metų.
Ale tas karalius išsimislijo pastatyt dvi bački – vieną tuščią, o kitą su riešutais ir minti: kad atsirastų po du riešučiu iš vienos į kitą dėstant, kad išeitų vis po porą, ir kad būt tam dalykui pritinkanti šnekta. Sušaukė visus savo karalystės žmones nuo seniausio iki devynių metų, kad kas galėtų išmint. Eina visi – eina ir tie senukai su tuom vaiku: galvutę aprišo, su kepuraite uždėjo. Atėjo vienas, kitas – eitų mint, ale kad nežino, nė kaip, nė ką mint. Tas vaikelis sako:
– Aš tai išminčiau.
Tas senuks sako:
– Ką tu išminsi...
– Na, aš išminsiu!
Tuojaus davė žinią karaliui, kad toks vaikas norėtų išmint. Tuojaus jį pašaukė, o jis pradėjo mint. Ima du riešučiu, meta į tuščią bačką ir sako:
– Jojo ponas karaliūnas – du riešučiu. Rado tris mergas mergas vuogas renkant– du riešučiu. Viena sako: „Kad jis mane imtų, tai aš jam viena valakna visą vaiką apdengčiau“, – du riešučiu. Antra sako: „Kad jis mane imtų, tai aš jam vienu kviečio grūdu visą vaiską išpenėčiau“, – du riešučiu. Trečia sako: „Kad jis mane imtų, aš jam pagimdyčiau sūnų, kad būt saulė kaktoj, mėnuo pakaušij, o iš šalių po žvaigždę“, – du riešučiu. Ponas karaliūnas tą paną tuojaus paėmė, apsiženijo, – du riešučiu. Gimė sūnus su saule kaktoj, mėnu pakaušij, o iš šalių po žvaigždę, – du riešučiu. Nusiuntė bėgūną pas karalių su gromata, – du riešučiu. Kaip tas bėgūnas užėjo pas raganą...
Ir teip toliau pasakojo, kaip aukščiaus sakyta, vis po „du riešučiu“ pridėdamas, iki paėmė paskutiniu du riešučiu ir sakė:
– Ir atėjo tas pats vaikas minti, – du riešučiu.
Ir numetė nuo savo galvos kepurę. Tas karalius kaip pamatė to vaiko galvutę, sugriebė jį į glėbį, ėmė jį glamonėti – ir liko čion jiedu karaliaut.
(Liud. Baronas iš Bartninkų.)
PATEIKĖJAS: Liudvikas Baronas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 183-185, Nr. 30
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas