NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4787&OId=2793
PAVADINIMAS: [Nesiskutęs ir nesikirpęs jaunikaitis]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks gaspadorius. Jis turėjo vienturtį sūnų. Da pakol jis mažas buvo, tai da buvo apvalytas kaip visi vaikai, o kaip jis paaugo, – namai jų dideli buvo, tėvas bagotas, – tas vaikins pradėjo niekuot: išdyko, pradėjo burną nepraust, nė plaukų nekirpt, nė nagų nepjaut, ir ko tolyn, to baisyn augo. Jau užaugo in dvidešimtį metų. Sako tėvas:
– Vaike, jau laiks ženytis – važuok kur pas mergą ir veskie.
Važuoja jis ir šen, ir ten – niekur negauna: mergos nog jo bėgdavo neatsižiūrėdamos! Jau jis bagotą mergą negauna.
Ale buvo tam pačiam kaime neturtingas gyventojas, o turėjo tris mergas. Sako tėvas:
– Jok pas táis mergas – iš trijų vis viena ais.
Jis, tėvo paklausęs, ir nujojo pas táis mergas. Ten jie šnekas. Ale atvedė vyriausią dukterį. Tai kaip jį pamatė, sako:
– Velyt nusiskandyt, ne už tokio tekėtie!
Tėvas norėtų, kad nors viena aitų: dideli namai, – atvedė antrą. Toj kaip tik pamatė tą jaunikį – spjovė, sako:
– Velyt pasikart, ne už tokio aitie.
Atvedė jauniausią. Toj galvą pakraipė, apžiūrėjo iš geriausios pusės, sako:
– Kad apvalyt, būtų gražus žmogus, kaip visi.
– Na, ar aitum tu už jo?
– Kodėl ne... Aičiau.
Susėdo už stalo, pavalgė, atsigėrė, nuvažiau an užsakų, padavė ir – tuojau veseilia. Prieš veseilią nusikirpo plaukus, nusipjaustė nagus, nuvėjęs gražiai nusiprausė, naujom drapanom apsirengė, o kad apsirėdė – tai jau dailus ponaitis, kad negali atsižiūrėt! Atvažiavo pas mergą, susėdo su jąj už stalo, o kad vyras – kaip kvietka!
Ateina anos dvi sesers pažiūrėt jaunikio – pamatė, kad sėdi sesuo su tokiu dailum ponaičiu, kad negal atsižiūrėt! Jau tos sesers, užvydėdamos šitai ir gailėdamos, kad jos už jo nėjo, iš gailesčio ko nenumirė. Jaujos nė in pulką nevažiavo, o kad jie išvažiau in bažnyčią vinčiavotis, tuo viena prisigirdė, antra – pasikorė.
O kad jau po šliūbui namo važiavo, atsiveja toks juodas pons, sako:
– Palauk, sustok.
O tas jaunikis sako:
– N’o ką tu man duosi, ko nori?
– Nale tik palauk.
Tas sustojo. Atėjo tas pons, sako:
– Tu gavai vieną, aš – dvi.
Tas nieko nesupranta. Pons klausia:
– Ką tu nori už tai?
– O ką tu man duosi?
– Ar turi krepšį?
– Turu, – sako, – kur arklius šėriau.
– Laikyk!..
Tas palaikė, o tas pons pripylė pilną krepšį auksinių pinigų ir padėkavojo tam vyrui, ką jis teip nešiojo. O kad parkeliau namon, rado táis mergas negyvas: vieną pasikorusią, kitą prisigirdžiusią.
O tas pons tai buvo velnias. Kaip tik tos mergos sau pasidarė galą, tai tas bukis net atbėgo padėkavot tam vyrui, kad iš jo priežasties jos smertį gavo.
PATEIKĖJAS: Selvestras Krantaitis
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartnykai
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 413-414, Nr. 47
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 311-312, Nr. 47
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas