Knygadvario objektas "Pasaka AT 564 [Šalčio dovanos]" >> "[Šalčio dovanos]"

Knygadvaris


NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5033&OId=3020

PAVADINIMAS: [Šalčio dovanos]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks neturtingas žmogelis. Gavo jis ant pono lauko pasistatyt grintelę. Pasisėjo jis ant to kampučio lauko grikių, o už tatai turėjo ponui darbus atlikti. Ale tie grikiai užaugo, jau pradėjo žydėt – užėjo šaltis ir nušaldė jam tuos grikius. „Na, – sako, – jau man dabar prapultis: grikius nušaldė, o ponui reiks atlikti! Aisu aš, tik kur nors rasu tą šaltį, o aš jam norėčiau atmonyt“. Ėjo ėjo jis per laukus, per girias, ale, aidams per girią, rado aukštą ledų kalną. Sako: „Kas tai yr, kad dabar pats vidurvasaris, o čion ledų kalnas? Tai turbūt čion bus šalčio gyvenimas“. Suvilko tuojaus jis iš girios medžių išvartų šakų, sukūrė ugnį ant tų ledų – degina, sako: „Sudegysu tą nevidoną už grikius!“ Ale jau nutarpino to kalno beveik pusę – ale išlenda iš urvo nė žvėris, nė žmogus, sako:
– Ką tu čion darai?
– Aš noru tave čion išnaikinti, ką tu man grikius nušaldei.
Ir vėl velka dar daugiau šakų ir kuria. Šaltis jo prašosi, kad jis jam dovanotų.
– Na, tai ką tu man duosi?
Šaltis sako:
– Aik šen, lįsk čion su manim.
Inlindo jis pats pas šaltį į urvą, šaltis sako:
– Aš tau duosu šitą krepšį, tik tu man nieko nedaryk.
– O ką aš su tuom krepšiu veiksu?
Sako:
– Tu ką tik norėsi, tai viską galėsi gauti iš jo.
Pamąstė: „Bus gerai“, – išlindo iš tos volos. Ale jis matė, kad dar kitas krepšys ant sienos kabo, – sako: „Rasi jis man ne tą davė“. Aina atgalios, sako:
– Atiduok tu man ir aną krepšį.
Sako jam šaltis:
– Aš tau galiu atiduoti, ale iš jo tau gali būt nelaimė.
– Na, tik atiduok.
Atidavė jam ir antrą.
Parėjo jis namon, parsinešė tuos krepšius. Sako jam pati:
– Kur tu valkiojiesi? Jau pons nori ir grintelę nuversti, kad nieks neina į darbą.
Sako:
– Buvau pas šaltį jį dusint už grikius, ką nušaldė, tai gavau nuo jo tokį krepšį ir, – sako, – bandysu dabar prašyt ko nors nuo to savo krepšio. – Sako: – Krepšy, kad čion man būtų gert ir valgyt!
Tuojaus iš to krepšio stojo ant jo stalelio bonka vyno, geros mėsos, duonos. Na, jiedu susėdę atsigėrė, pavalgė.
Ale ant rytojaus atjoja to dvaro nomiesnykas varyt į darbą. Sako šis žmogelis:
– Aik šen biskį į stubą. – Sako: – Krepšy, duok čion mums biskį ką geriau užsigert ir užsikąst!
Tuojaus ant stalo stojo gert ir valgyt. Tas nomiesnykas kaip griebė pusę bonkos – nereikė nė stiklelio. Kaip labai kvepėjo ir labai gardus buvo, tai ponelis nuo jo tik bumt po stalu ir nusirito.
Nesulaukia akamonas jo parjojant, sako: „Kas tai būtų, kad teip ilgai neparjoja?“ Josiąs dabar jis pažiūrėt. Kaip nujojo, teipgi tokiu būdu liko po stalu miegot.
Ale jau neparjoja abudu. Joja pats pons keikdamas pas tą žmogų žiūrėt, – sako: „Rasi juos tas žmogus užmušė“. Atjoja į tą grintelę – žiūri, kad tiedu jo tarnu po stalu guli. Ale jau toj grintelėj kvepia, kad tas ponas negal iškęsti. Sako:
– Kas čion pas tave teip kvepia?
Sako:
– Turu tokį krepšį. Tas krepšys man duoda gert ir valgyt. Tai tie valgiai, gėrimai teip kvepia. Galiu, – sako, – ir jagamastį pavaišinti.
Pons apsiėmė. Sako tas žmogus:
– Krepšy, duok tu mums gerų valgių ir gėrimų!
Tuojaus stojo ant stalo visokių geriausių kvepiančių gėrimų, keptos mėsos, pyragų. Tas pons išsigėrė vieną, kitą stiklelį, užsikando gerai, paėmė tuos jų arklius, nusivedė namon, kur tie jo tarnai atjoję buvo:
– Tik, – sako, – kaip jiedu išsimiegos, tai tik neduok jau jiems daugiau degtinės.
Tie prabudę nupūtė prie savo darbininkų. O tas ponas sako: „Ką man šitie mano dvarai giliuoja... Kad aš krepšį turėčiau, tai aš nieko nenorėčiau“. Davė tą žmogų pašaukti. Sako:
– Duok tu man tą krepšį, ir jeigu jis manęs klausys, tai aš tau atiduočiau visus savo dvarus.
Teip ir jiedu apsimainė. Dabar tas žmogus sau gyvena tuose dvaruose, o tas ponas nusikraustė į miestą, suprašė didelį balių. Suvažiavo daug ponų. Tas užveizdėtojas sako:
– Krepšy, kad čion mums būtų gert ir valgyt!
Tuojaus stojo pilna ant stalų visokių valgių ir gėrimų. Pabaliavojo jie sau gerai.
Ale ant baliaus buvo vienas labai bagotas ponas. Pamatė tą krepšį, sako:
– Parduok tu man tą krepšį.
Sako:
– Gali pirkt.
Tas tam užmokėjo dvidešimts milijonų. O tas ponas nedurnas buvo, tai kaip jis turėjo du vienličnu krepšiu, davė jam kitą krepšį – tokį, kad dar ir tas ponas nežinojo, kas ten yra, o tą, kur išgauna iš jo valgius ir gėrimus, pasiliko sau.
Tas pons dabar ir suprašė balių. Suvažiavo ponų.
– Na, dabar, krepšy, kad čion mums būtų visko!
Tai kaip pradėjo lįst iš to krepšio o vis su kančiais, tai kaip ėmė duot, kaip ėmė mušt, tai katras kur galėjo, ten smuko. O tą poną visai užmušė, o ir aš ką tik pasmukau.

(Nuo L. Barono iš Bartninkų.)

PATEIKĖJAS: Liudvikas Baronas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 272-275, Nr. 2
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal