NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5041&OId=3030

PAVADINIMAS: [Gulbė žmona]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno seni ponai dvare prie didelių ažerų. Ir jiedu, ilgai drauge gyvendami, nesulaukė vaikų. Ale ant senatvės sulaukė jiedu vaiką. Tas jų vaikas paaugo ir parėjo į vyrus.
Ale vienąsyk išėjęs vaikščioja jis po tuos brūzgynus apie vandenius, žiūri – atlekia trys paukštės. Plunksnas pasidėjo ir maudosi panos. Pasimaudę išėjo, apsirengė su savo plunksnoms ir nulėkė. Jis tėvams savo nieko nesako.
Kitą dieną aina jis vėl pas tuos vandenius – ir vėl atlekia tos paukštės. Pasimaudė ir nulėkė. Visos jos gražios buvo, ale viena tai jam labai patiko. O kaipo metuos jau buvo, norėtuos jam tą vieną už moterį gauti, ale jis niekaip negali daeiti, kaip jis ją galėtų pagaut. Niekam nieko nesakydamas išėjo į girią – vaikščioja nuliūdęs ir niekaip neišmano, kaip jis ją galėtų pagauti. Patiko jis girioj tokį senuką, – o tai buvo Dievas. Tas senuks sako jam:
– Aš žinau, ko tu čion nuliūdęs vaikščioji ir ko tu nori. Kad tu nori tą paną gauti, tai turi šiaip padaryti. Nueik ir pasislėpk tuose krūmuose pas tą ažerą, kur jos atlekia. Kaip jos atlėks, tai tu imk ir pavok tos, katros tu labjausia nori, plunksnas ir neškis namon. Ale tik neatsižiūrėk aidams, kad jos ir dar teip tave šauktų, nes kaip tik atsižiūrėsi – pavers tave į žvėrį, ir būsi žvėriu.
Tas vaikinas, nieko nesakydams tėvam, nuėjęs įlindo į tuos brūzgynus ant ažero kranto. Ne po ilgam jam ten besėdint atlėkė trys gulbės. Plunksnas pasidėjo ir maudosi. Jis prislinkęs tos, katra jam labjausia patiko, pagriebė jos plunksnas ir aina.
Apsižiūrėjo [tos], kad jau plunksnų nėr, – jos jį visaip kalbint:
– Žiūrėk, kokios mes gražios, koki mūs plaukeliai geltoni, veideliai gražūs, kokios mes raudonos – tik tu nors biskutį pažiūrėk...
Jis ėmė biskį ir dirsterėjo. Kaip tik dirsterėjo, teip ir stojo vilku, o tos paukštės nulėkė sau!
Jisai, žmogišką išmanymą turėdams, vaikščioja dabar tose savo giriose po aukštus kalnus, slapstosi, bijo ait kur tolyn, kad kas neužmuštų vilką. Bevaikščiodams toje girioje, sutiko vėl tą senuką. Sako jam tas senuks:
– O ką, ar aš tau nesakiau, kad tave pavers į žvėrį? Matai, kaip neklausei manęs – jau dabar vilkas. Dar šitąsyk aš tave išgelbėsu, ale jau kitąkart neatsižiūrėk.
Atvertė vėl jį į žmogų. Dabar jau jis vėl žmogus. Aina jis vėl prie tų vandenų – sėdi, laukia, ar neatlėks vėl tos paukštės maudytis. Ale ne po ilgam atlekia tos trys gulbės. Savo plunksnas pasidėjo – maudosi, o jis prisalinęs vėl tos pačios panos pavogė plunksnas ir dumia namon su jom.
Ale tos paukštės pasimaudę išėjo – žiūri, kad jau tos pačios panos plunksnų nėr. Šaukia jau jos jį ir šiaip, ir teip – jau jis neatsižiūri. Tos dvi paukštės nulėkė, o ta jau aina su juom į dvarą. Parėjo su juom – o tokia graži pana, kad ant tos pasaulės kitos tokios nebuvo. Tuojaus jis tas jos plunksnas giliai pakavojo, tėvai surengė svodbą – ir jie apsiženijo. Gyveno jiedu poroj ar metus, ar tai du, jau sulaukė sūnų. Ale ji tokia linksma – šoka, dainuoja ir šneka į savo vyrą:
– Aš dabar linksma, ale kad aš gaučiau savo plunksnas užsidėt nors ant valandėlės, tai man būtų dar linksmiau!
Tas jos vyras mąsto sau: jau tur sūnų – jau tik niekur nelėks... Atnešė jai jos tas plunksnas. Ji su tom plunksnom apsirengė – šokinėjo šokinėjo, užšoko ant lango, – o langas buvo atdaras, – šokinėdama išlėkė per langą:
– Dabar, – sako, – dūšele, jei tu nori mane pamatyt, tai mane pamatysi ant stiklinio kalno.
Ir nulėkė savo keliais. Dabar ką jis darys? Jis be jos rimti negali – aina jis ieškoti to stiklinio kalno. Aina aina, priėjo didelę girią. Aina per tą girią – rado gulint pastipusią kumelę, o pas tą kumelę guli levas, zuikis, arelys ir skruzdė. Pamatęs tą žvėrį, visas persigando, kad jį toks žvėris nesuėstų, – atėjo ir praėjo, jam nieks nieko nesakė. Ale jau jis gerą galą nuėjo per tą girią – sako tas levas:
– Ką mes čion sugulėsim!.. Pasidalyt tą mėsą negalim – zuiki, tu graičiausias, vyk tą žmogų, pašauk, kad jis mums tą mėsą padalytų.
Zuikis tuojaus tą žmogų pasivijo, sako:
– Žmogau, grįžk: šaukia tave levas.
Tas žmogus nusigando: „Dabar, – sako, – tai jau mane sudraskys..“ Ale ką jam daryt? Grįžta atgalios. Sugrįžo pas tą levą – sako tas levas:
– Mes jau seniai čion gulim, negalim pasidalint šitą mėsą – padalyk tu mums ją.
Jis su savim nešėsi tokį kardą. Mislija sau: „Kaip čion dabar jiems padalyti, kad jiems patiktų?“ Atkirto levui didelį šmotą, o ereliui su zuikiu – po mažesnį, o skruzdei sako:
– Tu, kaip mažas gyvulys, tu tai landžiok po kaulus, ėsk smegenis, tai tau bus gana.
Patiko jiems labai gerai toj dalyba – aina jis vėl toliaus. O tas levas sako:
– Kad tu mum teip gerai padarei, aik šen, ką mes tau duosim.
Išpešė levas nuo kaktos plauką, ir visi teip jam davė, ir sako levas:
– Kad tu norėsi kada pasiverst į levą, tai tik pamislyk: „Kad aš būčiau levu“, – tu būsi levu, o jei zuikiu, tai būsi zuikiu, o jei areliu, tai būsi areliu, o jei norėsi skruzdėle, tai būsi skruzdėle. – Sako levas: – Aš žinau, kur tu aini, ale aš to stiklinio kalno nežinau. Ale kaip išeisi iš šitos girios, rasi didelę lanką, toj lankoj rasi taką, tuom taku prieisi stubelę, toj stubelėj yr žmogus, tai tau jis pasakys.
Padėkavojęs tam levui už gerą rodą, eina jis toliaus. Išėjo iš tos girios – rado didelę lanką, toj lankoj – taką. Aina jis tuom taku, – ėjo rasi dieną ar dvi – priėjo stubelę. Įėjo į tą stubelę, pagarbino – rado tokį žmogų su didele galva skrandą lopant. Ale tas didžgalvis per nosį biskį pūsterėjo, o šits jau atsimušė į duris. Sako:
– Kas čion, kad aš tiek šimtų metų čion gyvenu, o niekad pas mane joks žmogus neatėjo, o tu čion atėjai?.. Iš kur tu ir ko nori?
Teip jis iš palengvo išpasakojo savo vargą, kaip jam dėjos, kad jis ainąs stiklinio kalno ieškoti. O didžgalvis – tai buvo vėjas – sako:
– Aš pučiu per klonius, kalnus, per girias, per pūstynes, ale stiklinio kalno dar neapėjau. Už marių, kad tu galėtum nueit, rasi lanką, per lanką rasi mažesnį takelį kaip pas mane, takeliu aisi – rasi didelius kalnus, o tuose kalnuose – stubelę. Toj stubelėj rasi mano jaunesnį brolį – gal jis žino. Tik su juom dar švelniau kaip su manim apsiaik, nes jaunesnis – tai durnesnis...
Pavalgydino jį ir išleido. Aina jis, aina, priėjo prie tų jūrių – kaip jam pereit per jas? Jis pasivertė į levą – plaukė levu, pailso levu, pasiverčia į arelį – lekia areliu. Lėkė, plaukė – perėjo jūres. Už marių rado, kaip sakė, lanką didelę. Rado tokį takelį – aina tuom takeliu. Užlipo ant tų kalnų, žiūri – stubelė. Inėjęs pagarbino. Tas vėjo brolis galvą kilsterėjo, biskį per nosį pūsterėjo – teip šits nuo to vėjo išlėkė į priemenę. Sako:
– Kas tai, kad aš tiek šimtų metų čionai gyvenu, o niekados pas mane žmogus neatėjo, tik tu čion atėjai?
Tas, lengvai prisiartinęs prie to vėjo, davė labas dienas nuo jo vyresniojo brolio ir pradėjo pasakot, kad jį brolis čion siuntęs, ir papasakojo, ko jis ieško. Sako vėjas:
– Aš pučiu per visokius laukus, per tyrus ir kalnus, per upes, ale stiklinio kalno dar neapėjau. Už marių yr mūs jauniausias brolis, ale pas jį dar sunkiau daait kaip pas mane, tai rasi jis žinotų tą stiklinį kalną. Jei tu galėtum pereit per tas marias, tai už marių rasi lanką labai didelę, o toj lankoj rasi tokį takelį, teip kaip rasa nukrėsta. Tuom takeliu aik, tai užlipsi ant aukščiausio kalno, rasi ten stubelę, toj stubelėj – mano brolis. Tik su juom labai gražiai mokėk apsieiti, nes jis – jauniausias durniausias.
Vėl jį pavalgindino ir išleido. Aina toliaus – priėjo prie tų marių. Vėl jis plaukė ir lėkė – persikėlė per marias. Paskui rado tą lanką ir toj lankoj rado tokį takelį, kaip ir rasos nukrėsta. Aina tuom takeliu. Priėjo tokį didelį aukštą kalną, ant to kalno – trobelė. Įėjo į vidų, pagarbino –
– Ant amžių!
Ale kaip pūsterėjo tas vėjas per savo tą didelę nosį – jis išlėkė per abejas duris laukan, puolė ir – negyvas! Ale tas vėjas sako viens sau: „Kad čion buvo atėjęs žmogus – kur jis dingo?“ Išeina laukan – žiūri, kad jau negyvas. Atsinešė į trobą. Jis ten jį ėmė supti, pūstyti ir – atgaivino. Sako:
– Kas tai yr, kad aš čion gyvenu per tiek šimtų metų, o niekad pas mane žmogaus koja nestojo, tik tu čion atėjai – iš kur, ko nori?
Sako:
– Mane čion tavo brolis atrodijo. – Išpasakojo savo atsitikimus. – Ieškau stiklinio kalno.
Sako jam tas vėjas:
– Aš žinau. Jau čion netoli mariose yra tokia sala, ant tos salos stiklinis kalnas. Ale per vandenis prie jo sunku priaiti. O tas kalnas ant viršaus teip smailas kaip adata.
Pavalgindino jį, parodė tą kalną ir paleido. Jis aina, Dievo pasiprašęs, vėl prie tų jūrių. Priėjo, per tą vandenį perėjo, atkako pas tą kalną. Stiklas slidus, užsikabint negali, levu neužlips. Sako: „Lėksu areliu“. Užlėkė ant to kalno – ale labai smailus, nutūpt nėr kur – lekia žemyn. Žemyn lėkdamas, pamatė tam kalne tokį plyšį. Jis lėkdams pasivertė į skruzdėlę ir įpuolė į tą plyšį – o tas kalnas buvo trūkęs perdėm. Lindo tuom plyšiu, lindo ir įlindo į tą dvarą, – o tam kalne buvo prakeikta karalystė, – o kaip skruzdėlę nelabai kas užtėmija – mažas gyvulys, – jis įsilipo į pakajus, rado tas panas ir jų tėvus pietus valgant. Jis ėmė tai savo pačiai užlipo koja ant pilvo ir įkando. O jai kad ir įkando, ale prie kitų buvo gėda kasytis: mislijo, kad kokia blusa jai ten įkando. Ale ji, atstojus nuo stalo, nuėjo į kitą kamaraitę – pasžiūrės, kas ten yra. Ji kaip tik prikišo ranką prie pilvo, toj skruzdėlė užpuolė jai ant delno, o ji, žiūrėdama į tą skruzdę, sako:
– Vabalėli, kaip tu čion atėjai? Aš tik ant ano svieto tokį vabaluką mačiau.
Ir pakreipė biskį delną, o ta skruzdėlė, puldama ant žemės, ir stojo žmogum. Žiūri toj pana, kad – jos vyras. Tuo pasisveikino, pasibučiavo. Sako:
– Dūšele, kaip tu čion atėjai?
– Aš atėjau pas tave per didelį vargą.
Ir jai išpasakojo visą savo kelionę.
– Dabar, – sako, – aš jau tavęs iš čion neleisu. Jeigu tu tik galėtum tai padaryti: čion yra toks kalnas, tam kalne yr vilkas, tam vilke – kiaulė, toj kiaulėj – antis, toj antij – kiaušinis, tai kad tu tą kiaušinį galėtum užnešt ant viršaus kalno, mest ant pat smaigalio, tai kaip tik apsilietų tuom kiaušiniu kalnas, užeitų iš keturių kampų perkūnas, sumuštų tą stiklą į marias, o šita karalystė iškiltų ant viršaus...
Atnešė ta jo pati jam į tą pakajų valgyt ir gert. Pavalgęs sau gerai, atsilsėjo, o paskui aina pažiūrėt pas tą kelmą. Prigrąžė jis į tą kelmą skylių, teip kaip mes akmenis šaudom, užtaisė su paraku, kaip uždegė – sudraskė tą kelmą į šipulius! Kaip tik kelmas trūko, iš kelmo iššoko vilkas – bėgt! Jis tuo pasivertė į levą, tą vilką pagavo, perplėšė. Iš vilko – bėga kiaulė. Ir tą kiaulę pavijęs perplėšė. Iš tos kiaulės antis palėkė – jis pasivertė į arelį, iškilo aukštyn, antį perplėšė. Iš tos anties tas kiaušinis ėmė į marias ir įpuolė! Jau jam dabar galas – tą kiaušinį iš marių išimti negali... Parėjęs pasakė pačiai tą atsitikimą. Pati jam sako:
– Jau dabar tai mes prapuolę! Tas kelmas mums maistą pristatė, o dabar – išmirsim badu.
Vaikščioja nuliūdęs, mislija, kaip tą kiaušinį galėtų išimti. Vaikščioja pamarėj, žiūri – didelis vėžys žaidžia su vaikais. Jis tą vieną vėžiuką capt ir pasigavo. Prašnekėjo vėžys, sako:
– Kam tu pagavai mano vaiką? N’o kad aš tavo vaiką pagaučiau, ar tau būt gerai? – Sako: – Paleisk vaiką!
– Neleisu! Išimk iš marių kiaušinį, tai aš paleisu tavo vaiką.
Nėr ką tam vėžiui daryt – tuojaus nunėrė į marias, išnešė jam tą kiaušinį. Paėmęs tą kiaušinį, pasivertė dabar jis į arelį, užlėkė ant to kalno, metė tą kiaušinį ant viršaus kalno – apsiliejo visas kalnas. Užėjo iš keturių kampų perkūnas ir numušė tuos stiklus į marias – iškilo ta karalystė į viršų. Kada velnias buvo paėmęs tą karalystę po valdžia savo, kiek buvo kareivių toj karalystoj, visus juos į akmenis buvo pavertęs, o dabar stojo visi gyvi. Parsigabeno paskui jis čion ir savo tėvus ir buvo karalium ant tos karalystės.

(Ad. Krukis iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Adomas Krukis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 279-286, Nr. 5
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal