NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5143&OId=3122

PAVADINIMAS: [Karalaitis iš žalčio dvaro]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius. Jis jokių naujienų neparodydavo kitiems karaliams, kada tie susirinkdavo. Būdavo, viens tokias naujienas pasakoja, kitas – kitokias, o jis vis nieko nežino. Sako jam kiti karaliai:
– Kodėl tavo žemėj nieko nėr? Pas mus tai yra navatnų žvėrių, tai šio, tai to, o pas tave nieko nėr – tu nieko negali parodyt.
Ale tam karaliui labai didelė nešlovė tokias kalbas girdint. Kada jis parvažiavo iš baliaus namon, išvarė savo visą kariumenę į kalnus ir girias, ar nepagaus kokį navatną žvėrį ar paukštį. Išėję patiko žmogų, apžėlusį su kiaulės šeriais, ale tas davėsi jiems pasigaut, o kareiviai pagavę pargabeno jį į karaliaus dvarą. Tas karalius davė padaryti geležinį butelį su vienu langeliu ir tenai jį uždaręs prieš savo pakajus pastatė. Tas karalius davė apie tai žinią pas visus karalius ir pakvietė juos, kad suvažiuotų ant baliaus. Sako:
– Aš turu navatną daiktą parodyt.
Ale ant tos dienos kitas karalius buvo suprašęs visus karalius, kur ir jis pats turėjo pribūti, teip, kad pas jį suvažiuot jie turėjo ant kitos dienos. Pats karalius nuo to šeruoto žmogaus raktą nešiojo pas save, o išvažiuodams jis ant baliaus paliko tą raktą savo pačiai karalienei.
Atsitiko, kad mažas karaliaus sūnus bėginėjo apie tą geležies butelį ir pamatė, kad ta žmogysta turi rankoj labai gražų, šviesų aukso obuolį. Tas vaikas norėtų tą obuolį gauti – tas žmogus prašnekėjo į jį, sako:
– Paleisk tu mane iš čion, tai aš tau jį atiduosu.
Vaiks:
– Paleist aš tave paleisčiau, ale kad aš rakto neturu.
Sako jam:
– Aš tau pasakysu, ką tu turi padaryt. Paimk žemių, įsipilk sau į galvą. Nubėgsi pas motiną, pasakyk, kad tau vaikai pripylė į galvą, o kaip tu jai padėsi galvą ant kelių ieškot, tai tu griebk ranka – viršutinij kišeniuj rasi raktą. Atneši ir galėsi mane paleisti.
Tas vaikas paklausęs įsipylė sau žemių į plaukus, nubėgęs pas motiną, sako:
– Vaikai man pripylė žemių į galvą.
Ta motina griebėsi vaiką prie savęs galvą ieškot, o tas vaiks iš palengvo įkišo ranką į kišenių, išsitraukė tą raktą, sako:
– Jau gana ieškojus.
Ir išbėgo laukan. Atbėgęs pas tą butelį, atrakino duris, davė tas senis jam tą obuolį ir – pragaišo, o jis, duris užrakinęs, vėl tokiu jau būdu įdėjo motinai raktą į kišenių ir žaidžia su tuom obuoliu. Klaus toj pamačius, kur gavęs tokį obuolį, – sako:
– Gavau nuo vaikų.
Ale kitądien parvažiuoja tas karalius su kitais karaliais ant baliaus ir jau parodysiąs jis jiems tą žmogystą. N’ogi kad nusivedęs atrakino, rado viduje tik visokių bjauriausių kirmėlių, o nuo tos smarvės pasmirdo visas karaliaus dvaras! Kiti karaliai, neperkęsdami smarvės, sako:
– Kam tu mus pakvietei, kad tu daugiau nieko navatnesnio neturi, kaip tik šitos smarvės?..
Ėmę visi ir išvažiavo. O šits karalius iš piktumo nežino, ką daryti! Nežino, kas paleido. Sako savo pačiai:
– Aš tau raktą palikau – turėjai paleisti.
Ir apsūdijo ją ant sušaudymo.
Mato tas vaikas, kad jau motinai darys galą, – sako:
– Motina nieko nekalta – aš paleidau tą žmogystą.
Klaus tas, kaip jis raktą gavęs. Sako:
– Aš išėmiau iš motinos kišeniaus.
Ir viską išpasakojo. Mato tėvas, kad tas vaikas paleido, – liepė tarnui nuvest vaiką už sodo, peršauti, nupjaut jam mažiuką pirštą ir širdį ir jam atnešti. Paliepta – tur daryti! Nusivedė tas tarnas tą vaiką už sodo. Kaip tik norėjo šauti, teip sykiu tik capt už šaudyklės tas pats žaltys, kurį tas vaikas paleido, sako:
– Tu man jį nešausi!
Tarnas sako:
– O kad man prisakyta jį užšauti, parnešt jo mažiuką pirštą ir širdį karaliui.
Sako:
– Tai nieko!
Ėmęs tas žaltys nupjovė vaikui mažiuką pirštą, užmušė šunytį, kuris buvo atbėgęs su tarnu, išėmęs širdį padavė tarnui, sako:
– Te, nešk, paduok karaliui: pirštas tas pats, o širdies jis nepažįs...
Parnešęs tarnas sako karaliui:
– Štai tau, išpildžiau, ką liepei.
Karalius dirsterėjo – liepė mest šalin.
O tas žaltys tą vaiką nusivedė į kalnus, į dideles girias, į užkeiktą dvarą. Paleido jį ten, paliko gaspadoriauti. Liepė visur vaikščioti, po visus pakajus, tik į vieną jam uždraudė ait. Paliko tą vaiką vieną tam dvare, o pats žaltys tas išėjo ir išėjo!..
Vaikščioja vaikščioja dabar tas vaikins po dvarą. Ale mislija sau: „Kas tam pakajuj yra, kad jis man neliepė į jį ait?“ Tur jis ten valgyt ir gerti, ko jis tik nor, ale jam liūdna, kad jis tik viens. Ale jis ne po ilgam ėmė raktus taikyt į tą pakajų, kad galėtų atsirakyt ir pažiūrėti, kas ten yr, kad jis jam neliepė čion žiūrėt. Atrado raktą, atsirakino duris – rado ten paną sėdint visą juodą. Ale kaip tik duris atidarė, tuojaus panos galva pabalo, o tam vaikinui užsimovė ant piršto labai gražus aukso žiedas. Sako toj pana:
– Ko tu čion atėjai? Jau parlekia žaltys – bus tau galas!
Tuojaus parlėkė žaltys, sako:
– Kodėl tu buvai ten, kur aš tau neliepiau?
Jis ginasi, kad nebuvęs. Sako žaltys:
– O ką tu čion turi ant piršto?
O jis tą pirštą buvo užsirišęs su skuduruku. Pabarė jį, ale daugiau jam nieko nedarė.
– Tik, – sako, – daugiau tu ten neik.
Pats žaltys vėl pranyko. Ale teip jam vienam ilgai beasant, užsinorėjo vėl į tą uždraustąjį pakajų pažiūrėti. Atsirakino duris – kaip tik įėjo, teip toj pana pabalo iki juostai, o ant jo galvos užaugo auksiniai plaukai. Toj pana, pamačius tą karaliūną, sako:
– Ko tu čion atėjai? Jau parlekia žaltys – tau bus mirtis!
Tas ėmęs vėl užrakino. Ale jau tuom tarpu parlėkė žaltys, sako:
– Vėl buvai tam pakajuj?
Jis ginas, kad nebuvęs. O tas žaltys, pakėlęs kepuraitę:
– O štai ženklas ant galvos: plaukai aukso apaugę.
Vėl jį dideliai pabarė, sako:
– Da aš tau dovanoju antrukart, ale jeigu dar sykį tu man šiteip padarytum, tai būsi nužudytas.
Tas prižadėjo jau daugiau neit – žaltys vėl pranyko. Tas karaliūnas liko vėl viens gaspadoriauti. Ale per ilgą laiką nusibodo jam vienam – aisiąs jis vėl ten pažiūrėt į tą pakajų. Kaip tik jis atrakino duris, tuojaus ta pana syojo visa balta ir tie dvarai iškilo į viršų. Sako jam toj pana:
– Ačiū tau labai gražiai, ką tu mane iš čion išgelbėjai. Ale dabar aik į stonią, imk sau tokį ir tokį žirgą, te tau šitą kardą ir jok, nes jau parlekia žaltys, tai jau dabar tave sudraskys. Skubinkis, kad galėtum perjot per tokią ten upę. Kaip dajosi, tai su šituom kardu mosterkie, tai bus tau sausas kelias. Už tos upės jau jis tau nieko nepadarys. O paskui tu su šituom kardu ką norėsi, viską galėsi padaryti.
Kaip jau ji jam viską išpasakojo, karaliūnas skubiai pabalnojo sau tą žirgą, pasiėmė tą kardą ir išjojo. O kad dajojo tą upę, mosterėjo su kardu – sausai perjojo. O tas žaltys, atsivijęs pas upę, pereit negal. Iš piktumo lakė lakė vandenį – ir plyšo pusiau. O tas karaliūnas sau nujojo. Atjojo į vieną karalystę, netoli karaliaus dvaro mosterėjo su kardu – dideliam medij pasidarė skylė. Jis ten savo žirgą pastatė, o pats, apsirišęs skuduriu galvą, nuėjo pas karalių, ar negaus kokią tarnystą. Karalius, pamatęs jį, klausia:
– Ką nori?
Sako:
– Šviesus karaliau, ar negaučiau jūsų dvare kokią tarnystą?
Sako:
– O kas tavo galvoj?
Sako:
– Aš turu galvoj piktų šašų.
– Na, kad tu toks, kur aš tave galiu padėt? Aik pas mano sodauninką ir būk pas jį per tarną: padėsi jam sodą apžiūrėt ir šunis palakysi.
Džiaugiasi tarnystą gavęs!
Jis ten besitrūsdamas sykį ėmęs nuėjo pas savo žirgą, apsirengė savo kareiviškom drapanomis – jodo sau po sodą. Tas karalius turėjo tris dukteris. Jauniausia duktė įsižiūrėjo, kad tas piktšašis jodo po sodą ant žirgo dailiai apsirėdęs, su aukso plaukais. Pajodė, vėl tą žirgą paleido, o pats, vėl apsirišęs galvą skuduru, trūsia apie savo darbą.
Šventadienoj važiuojant į bažnyčią, liepė sodauninkui, kad suskintų po pundelį kvietkų, o toj jauniausia paliepė tam piktšašiui. Ale kad suskynė sodauninkas visokių kvietkų tom dviem, tas piktšašis surinko jauniausiai daug gražesnį kvietkų pundelį! Kad parvažiavo iš bažnyčios, visos parvežė po pyragą už kvietkas, o toj jauniausia nuo to laiko pamylėjo tą vaikiną. Ji jam iškepė pyragą – pilnas buvo vidurys raudonųjų! Gavęs pyragą, mislija jis sau: „Ką čion nuteksu, jei aš jį suvalgysu?.. Geriaus atiduosu sodauninko vaikams – rasi už tai man duos geriau valgyt“. Atidavė. O kad perlaužė tą pyragą, raudonuosius radęs viduryje, sodauninkas myli tą vaikiną dar labjaus! „Tai matai, – sako, – ką aš čion būčiau nutekęs to pyrago... Atidaviau vaikams, o dabar man daug geriau duoda valgyt, o pirmai turėjau lakt su šunimis“. Antrusyk ir trečiusyk gavo pyrągą su raudonaisiais už kvietkas, o jis nežinojo, kad tam pyrage būta raudonųjų, – ale jau jam labai gerai!
Ale tas karalius sako:
– Jau parėjo dukters į metus – reik jau leist už vyro.
Išsiuntė žinias į visas šalis, kad suvažiuotų jaunikiai. O kad suvažiavo, šiedvi apsirinko sau jaunikius, o toj jauniausia nenor nė jokio: jai perša ir tokį, ir tokį, o ji nė vieno nepamylėjo – ji tik mislija apie tą piktšašį. Pasakė jam, kad jis, nuėjęs į pakajų, užlįstų kur į užkakalį. Tėvas vėl ją verčia tekėti.
– Na, – sako, – tėvai, aš nerandu čion sau jaunikį. Aš mesu skepetaitę į užkakalį – kas išlįs, tai bus mano jaunikis.
Na, tėvas jau ir ant to pristojo. Ta kaip metė skepetaitę už kakalio – štai išlenda tas piktšašis iš užkakalio! Ką dabar daryt? Jau nieko nėr ką daryt, turi ją leisti už to piktšašio. Vyresniąsias apženijo, kaip reik, o jau šitos, kaip nė šioks, nė toks jaunikis, tai jau ir tokia ten svodba... Po svodbai išvarė į sodą – į būdą.
Ale ne po ilgam šaukia kits karalius tą karalių ant vainos. N’o ką daryt – reik ait. Sako:
– Ainam mes visi – duokit ir tam piktšašiui kokią kumelpalaikę, tegul joja ir jis, rasi nors jį kas užmuš...
Atvedė jam kumelką – joja jis sau, su maišu užsitiesęs. Nujojo į krūmus, tą kumelką pastatė, švilpterėjo – atbėgo jo žirgas. Apsirengė ir nujojo ir jis į vainą. O kad jau buvo sustoję ant lygumos, atjojęs kaip tik mosterėjo su savo kardu – tuojaus visa anų karumenė puolė ir negyva. O jis apsisukęs kaip nujojo, teip nujojo! Parjojęs namon, žirgą paleido. Užsisėdęs ant tos kumelaitės, parjojo ant dvaro. O tie kiti žentai tarytum koki pergalėtojai grįžta su garbe namon, o parjoję sako:
– Aikit pažiūrėt, ar tas piktšašis namon parjojo, ar ne...
Nuėjo apžiūrėt – rado jį gulint. Klausia jis:
– O ką, kas girdėt?
Sako:
– Nieko. Atjojo toks kareivis – visą karumenę anų iškapojo...
– O aš ir pailsau. Bejojant kumelaitė šikną nugraužė, tai guliu.
O kad sugrįžo tarnas, klausia:
– O ką?
– Guli, – sako, – gyvas.
Ale ne po ilgam susitelkė vėl daug karalių ant šito karaliaus – šaukia jį ant vainos. Iš rūpesčio šitas karalius neišmano, ką daryti. Sako į savo žentus:
– Kaip bus? Daug žmonių kyla – bus negerai! Anąsyk pasisekė: kasžin iš kur atjojęs kareivis užvajavojo. O dabar Dievs žino, kaip gali būti. Nuveskit ir piktšašiui kokią kumelką – tegul joja ir jis. Rasi nors dabar jį kas užmuš...
Atvedė vėl jam kumelką – užsėdęs škervina. Ale jis vėl nujojo į girią, tą kumelką pasistatė, švilpterėjo – atbėgo jo žirgas. Jis apsirengęs nujojo, o kad prijojo ant vietos, rado daugybę kareivių susirinkusių. Kaip tik mosterėjo kardu, teip antsyk visi išvirto negyvi! Iš džiaugsmo karalius, prijojęs prie jo, užmovė savo žiedą jam ant piršto ir kaip sukosi pro jį, ėmęs iš netyčių kardu jam įkirto koją. Sako:
– Ką tu padarei? Įkirtai į koją!
Tas karalius ėmė su savo skepetaite užrišo jam koją.
O kad jau viskas pabaigta, grįžtant namon jis nuo jų pajojo, atjojęs į girią, paleido savo žirgą, užsėdo ant tos kumelaitės, parjojo ant dvaro – guli sode savo būdoje ir silsisi.
Kad jau visi sugrįžo namon, sako tarnui karalius:
– Aik pažiūrėk į sodą, ar parjojo piktšašis, ar ne.
Nuėjęs tas tarnas rado jį miegantį. Žiūri, kad karaliaus žiedas ant piršto ir skepetaitė karaliaus užrišta ant kojos. Tas skubiai bėgo pas karalių. Atbėgęs sako:
– Viešpatie karaliau, su jūsų skepetaite užrišta koja ir jūsų žiedas ant piršto jo.
Karalius išgirdęs persigando, kad tai jis užvajavojo. Tuojaus nusiuntė karietą ir prašo, kad atvažiuotų abudu antpiet. Gavęs žinią, nevažiavo karietoj, ale sėdo ant savo žirgo, atjojęs mosterėjo kardu – visi išvirto. O jis ir dabar ten dar karaliauja.

(Liud. Baronas iš Bartninkų.)

PATEIKĖJAS: Liudvikas Baronas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 313-320, Nr. 6
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal