NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5441&OId=3368

PAVADINIMAS: [Kaukazo belaisvis]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Literatūrinė kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Tarnavo ant Kaukazų vienas kereivių vyresnysis, vadino jį Žilinu. Sykį jam atsiuntė jo sena motina laišką, kad jis parvažiuotų namo ją priešsmert atsisveikyt, „o da aš turu ir mergą tau – galėsi sau apsiženyt“. Sumislio jis važuot pas motiną: „O da, – sako, – mažu ir apsiženysu“. Nuvėjo pas pulkaunyką, paprašė, kad jis atleistų važuot in tėviškę. Teip pulkaunykas jį ir leido. O tuomsyk, kada Kaukazai nepakajingi buvo, tai, būdavo, gaudo mūs žemės žmonis, kada, būdavo, reik kam kur perkeliautie, tai, būdavo, dusyk ant nedėlios kereiviai praleidžia iš miesto in miestą. O tai buvo vasara, susirinko kereiviai praleist. Žilinas sėdo raitas, o daiktus jo vežė an vežimo, o iki kitam miestui buvo kelionės trys mylios. Jis joja pirma, nes buvo sausa, karšta, tai labai dulkės kilo. Kaip daug sykiu keliau, kaip toli nujojo, tai jis laukė, pakol tie kereiviai atkeliauja. Jis vėl pajojo toliau – girdi, kad an trūbos vėl trūbija stot: tai jiem ratas smunka, tai arklys stoja. Sako viens sau: „Ar jot vienam, arba, arklys mano geras, – pabėgsu no totorių“. Pamislęs ir leidos viens keliu. Paskui jį kits vyresnysis atjojo, Kostilinas, su muškieta, ir sako:
– Jokim, Žilinai, vieni, be kereivių, nes karštis ir valgyt jau norisi.
– O muškieta ar užprovyta?
– Užprovyta.
– Na, tai jokim. Tik sukalbam, kad viens kitą nepasimest.
Joja jiedu keliu šnekėdami, aplink toli matyt. Prijojo jiedu du kalnu – sako Žilinas:
– Reik užjot an kalno pažiūrėt, ar nėr kur totorių, ba galim nematyt, kaip užpuls totoriai.
O Kostilinas sako:
– Ką tu čia žiūrai – tik jokim toliau.
Bet Žilinas jo neklausė, sako:
– Tu palauk pakalnėj, o aš užjojęs pažiūrėsu.
Tuo leido arklį po kairei an kalno. Kaip tik užjojo an kalno, žiūri – už pusės versto stovi raitų totorių – žmonių trisdešimts. Jis kaip pamatė totorius, jis – atgal, kiek gal šokt arklys, ir rėkia Kostilinui:
– Provyk muškietą!
O Kostilinas kaip tik pajautė totorius, tas, kiek tik gal, atgal in miestą, O totoriai jį pamatę – vyt ir tuo muškietas pasijėmė ir ėmė šaudyt in Žiliną. Žilinas pamatė, kad jau bloga, jau muškietą Kostilinas nunešė, o su kardu nieko nepadarysi, – leido visa galia arklį prie kereivių, mislydams pabėgt. Jo arklys geras, totorių – da geresni. Jau jis žiūri – šeši totoriai joja priešai, o viens totorius raudona barzda an šyvo arklio – netoli jo. Išsitraukė kardą ir leido, kiek gal, arklį – sako: „Ar su arkliu aš jį suminsu, ar kardu nukirsu“. Bet, an jo nelaimės, totoriai pašovė Žilinui arklį, o arklys griūdams jam prispaudė kojas. Jis norėjo ištraukt kojas, ale pajuto, kad jau trys totoriai an jo ir jam riša rankas in užpakalį. Ir tuo surišo. Prišoko daugiau totorių, ėmė muškietų kulbėm jį mušt – permušė galvą, sukruvino, kepurę numetė, drabužius sudraskė, pinigus ir laikrodėlį atėmė. Paskui sėdo totorius su raudona barzda an arklio, o kiti padavė jam an arklio Žiliną ir pririšo prie balno, kad nenupultų, ir nunešė jį in kalnus. Jojo jojo no kalno an kalno, pradėjo temtie. Perjo per upę, pradėjo šunes lotie. Ir atjojo in sodžių. Sėdo no arklių. Tuo subėgo totoriški vaikai, apstojo ratu Žiliną ir ėmė šaudyt in jį akmenais. Totorius tuos vaikus nuvaikė ir pašaukė tarną ir pasakė ką tai totoriškai. O tas tarnas atnešė dvi kulbes an rinkės, o vienoj – prabajus su spyna, uždėjo Žilinui an kojų, spyną užrakino ir inleido in tvartą ir užrakino duris. Žilinas parpuolė an mėšlo. O paskui apsičiupinėjo, kur minkščiau, ir atsigulęs mislia: „O tai mano kelionė in tėviškę, o tai mano ženybos...“
Visą naktį Žilinas nemigo, o kada pradėjo švist, jis prasikrapštė sienoj skylutę, kad būtų šviesu. Pamatė – išėjo totorius vakarykščias su raudona barzda, an diržo – kinžalas sidabrinis, pasakė ką tai bernui ir nuvė kur tai. O Žilinui gert norisi, gerklė išdžiūvo. Mislia: „Kad nors ateitų kas pažiūrėt, tai mažu tik duotų gert vandenio“. Klauso – rakina duris. Atrakino, atidarė – ineina totorius su raudona barzda ir kits su juom, mažesnis už tą, juosvo veido, barzda mažiukė, ir vis juokiasi, bruslots šilkinis, raudoni čeverykai ir po diržu kabo kinžalas. Pašnekėjo ką tai terp savęs totoriškai, ir priėjęs ans juodasis prie Žilino, pašnekėjo ką tai in jį, o da ir ranka pastuksė jam in pečius. O Žilinas nieko nesuprato, tik jis sako:
– Noru gert, noru gert...
Juodasis juokiasi, o Žilinas rodo ir lūpom, ir rankom, kad jam duotie gert. Tas juodasis suprato, išėjęs per duris, ką tai rikterė:
– Dina!
Atbėgo mergaitė – plona, kūda, veidu panaši in tą juodąjį – matyt, kad duktė, metų kokios trylikos. Liepė jai ką tai tėvas, tai mergaitė tuo nubėgo ir atnešė uzboną vandens ir padavė jam, o pati atsisėdus žiūri teip kaip an laukinio žvėries. Žilinas atsigėręs padavė jai uzboną, O totorius liepė jai ait atnešt jam duonos. Tai mergaitė nubėgus atnešė duonos, o padavus jam, šoko atgal teip kaip laukinė ožka. O tėvas nusijuokė. Paskui išėjo totoriai ir užrakino duris.
Ne po ilgam atėjo tarnas, atrakino duris ir parodė ranka, kad aitų paskui jį. Aina nelaimingas Žilinas paskui su kaladom an kojų – negali paait: kalados daužo kojas. Nuvėjo pas kitą ūkinyką. Ten sėdėjo už stalo tas su raudona barzda ir tas juodas. Anie terp savęs šnekas, o klumočius jam perklumočija. Sako:
– Pagau tave šits raudonasis. O dabar pardavė tave šitam – jau dabar šits tavo ponas.
Toliau pašnekėjo terp savęs totoriai, o tas jam aiškydams tarė:
– Tau liepia rašyt namo laišką, kad tau atsiųstų pinigų išsipirkt, tai tave išleis.
Žilinas pamislęs tarė:
– O kiek jie nor pinigų?
Sako:
– Tris tūkstančius rublių.
– Aš tiek pinigų užmokėt negaliu.
Anie vėl pradėjo terp savęs kalbėt. O tas tarnas jam sako:
– O kiek tu norėtum duot?
O jis sako:
– Penkis šimtus rublių.
Aniem pasakė, kad penkis šimtus rublių, o tas jo ponas sako:
– Penki šimtai – mažai išpirkimo: jis pats už tave užmokėjo du šimtus rublių. Tris tūkstančius, mažiau – ne! O jei nerašysi, tai pasodys tave in duobę ir ten tave kankys.
Teip tuo stojo Žilinas an kojų ir sako:
– Tu jiem pasakyk: kad jie mane nor baugyt, tai nė kapeikos neduodu ir nerašysu. Aš jūs nebijau ir nebijosu!
Tas tarnas pasakė aniem. O tie po ilgai valandai šnekėjimo stojo, juodasis atėjo pas Žiliną ir sako:
– O tūkstantį duosi?
– Daugiau per penkis šimtus neduosu, O užmušę mane nieko negausit.
Tie totoriai nusiuntė kur tai tą tarną, o pats sergsti Žiliną. Ne po ilgam grįžta tarnas. Ir atsivedė žmogų storą, visą sudraskytą ir kalada an vienos kojos. Pažino Žilinas, kad tai Kostilinas. Paskui totoriai tylėjo, o Žilinas išpasakojo Kostilinui, kaip jam atsitiko. O Kostilinas jam papasakojo, kad jo arklys pailso ir tas pats totorius su raudona barzda ir jį pagau. Paskui atsistojo tas juodasis, rodydams an Kostilino ranka, ką tai pratarė, o tas tarnas, jiems išaiškydams, tarė:
– Dabar judu abudu vieno pono, o katras pirmiau pinigus duosit, tą pirmiau paleis. – Ir sako Žilinui: – Tu vis piktas, o tavo draugas pakajingas. Jis parašė namo – jam atleis penkis tūkstančius rublių, ir jį paleisim.
Žilinas sako:
– Draugas mano kaip sau nori, o aš tiek pinigų neturu. Norite – užmuškite, naudos neturėsite, o per penkis šimtus rublių duotie negaliu.
Susigadijo totorius an penkių šimtų rublių. Tuo padavė popieros, plunksną, juodylo – sako:
– Rašyk.
Žilinas parašė. O kad jau parašė, nuvedė Žiliną pas Kostiliną in tvartą. Duodavo duonos jiem ir vandenio, o naktim kaladas jiem no kojų nuima ir užrakina. Atnešė pora čebatų sunešiotų – galė būt nutraukti no užmušto kareivio. Pergyveno jiedu tenai visą mėno. Kostilinas da sykį rašė, kad atsiųstų pinigų, o Žilinas mislia: „Kur mano motina gaus tiek pinigų?.. O jeigu ir surinktų tiek, tai turėtų badu mirtie. Kad Dievas duos, mažu ir pats išeisu“. Dienom vaikščioja po kaimą švilpaudams, o kad ne, tai lipina lėles iš molio arba iš karklų vytinius veja.
Ale sykį nulipino lėlę su nosia, su rankom, su kojom, pastatė an kiemo, o pats nuvė in savo tvartą – žiūrės, kas čia bus. Pamatė toj Dina mergaitė – atbėgus nusinešė tą lėlę. Anryt anksti jau ji tą lėlę aprėdžius supa an slenksčio atsistojus kaip mažą vaiką. Pamatė tai totorka – pabarė ją ir, pajėmus no jos lėlę, metė ir sumušė. Žilinas padirbo jai kitą lėlę – da gražesnę. No tosyk toj mergina Dina jam pradėjo pavogus nešt tai uzbonėlį pieno, tai kada ožkinį sūruką, tai kada biskį mėsos, ir teip kožną dieną toj mergina jį po biskį maitino.
Ale sykį daug prilijo – pakilo vanduo upely an trijų mastų. Žilinas pajėmė kokių ten pagalių, padirbo tokį ratą, padarė vieną lėlę vyrišką, antrą – moterišką, pritaisė prie to rato, tai kaip tas ratas sukasi, tai tos lėlės šoka. Susirinko visas kaimas žiūrėt, kas per dyvai.
Toliau pagedo tam jo ponui laikrodėlis. Jis sako:
– Šę man jį – aš jį pataisysu.
Pajėmęs pataisė. Toliau jis apsišaukė meisteriu. Jam, būdavo, neša iš tolimų sodžių – kas muškietą pataisyt, kas pištalietą, kas laikrodėlį, o už tai jį geriau maitino.
Sykį išvažiau kur tai totoriai, o vienam mažam vaikui liepė Žilino no akių nepaleist. O Žilinas sumislio ait an didelio kalno pažiūrėt, kur, in katrą pusę jo miestas, kur jis gyveno. O tas vaiks sako:
– Tu neik toli, ba aš žmonių pašauksu.
Sako:
– Tu matai, kad aš su kulbe nepabėgsu.
Jis užlipo ant aukšto kalno, nuvožojo ant tekėjimo ir nusileidimo saulės, kur tas miestas. Pamatė, kad tam krašte dūmai pakilę mėlynuoja: „Tai, – sako, – gali būt ten mūs miestas“. Jis insižiūrėjo gerai, kur jam reikia bėgtie. Jau buvo ir netoli vakaras. Tas vaiks parsivadino jį namo. Jis mislio tą naktį ir bėgt. Ale in tąsyk parvažiau totoriai, ir jis negalėjo. O jis to tvarto pasidarė pamate skylę.
Pergyveno da keturias dienas. Teip apėpiet susirinko totorių žmonių apė dešimts ir išvažiau. Dabar jis sako Kostilinui:
– Ko mes čia sėdim?.. Bėkim!
O Kostilinas sako:
– Kur mes galim pabėgt, kad mes kelio nežinom.
– Aš žinau kelią. Aš ir duonos surinkau ant kelio. Gerai, kad atsiųs pinigų, o jei ne, tai čia rūdysi visą amžį.
Anas pamislio pamislio:
– Na, – sako, – aime.
Žilinas išlindo, paskui – ir Kostilinas. Tam užsikabino koja už akmens – subarškėjo. O buvo labai bjaurus šuo – tas šuo ėmė lotie prie jų. Žilinas numetė tam šuniui šmotelį duonos, šuo juos pažino – nustojo lojęs. Kada jau viskas nutyko, tai jiedu – bėgt, žiūrėdami an žvaigždžių, in katrą kraštą. Čebatai jų nesmagūs. Žilinas, nutraukęs no kojų, numetė, o basam Kostilinas nepaspėjo. Sako:
– Mesk ir tu čebatus – bus lengviau.
Paėjo toliau per akmenis – nusidaužė kojas visas – jų kojos kruvinos. Paėjo toliau, girdi – šunes loja. Sako Žilinas:
– Stok: jau mes negerai ainam. Čia jau kits kaimas – aš jį no kalno mačiau. Reik mum ait po kairei in girią. Čia tur būt giria: aš ją mačiau no kalno.
Patraukė po kairei prieš kalną ir – in girią. Rado kelelį, eina. Išgirdo, kad arklio kojų balsas. Jie mislio, kad juos atsiveja. Jie – no kelio in girią. Po valandai nutyko. Žilinas ėjo pažiūrėt, kas ten yra. Pamatė, kad tai alnis. Jis kaip švilpterėjo, tas alnis nuvė per girią, kad net medžių šakos lūžta.
– Matai, – sako Žilinas, – mes jo bijomės, o jis – mūs.
Nuvė jiedu toliau iki rytui. Jau netoli ale prie savųjų: da jis mislia, koks dešimts verstų. Rodos jam, kad tuom keliu jį totoriai gabeno, ale bet ženklų nėr, o da ir naktis tamsi. Kojos jų kruvinos, bet aina. Perė jiedu verstus keturis – tamsa girioj. Paėjo toliau, girdi – atjoja. Jiedu no kelio nuvė in krūmus. Žiūri – atjojo totorius ir nujo. Dabar jiedu jau ais. Kaip tik stojo Kostilinas, teip ir vėl puolė – jau teip buvo pailsęs, kad nė biskį ait negalėjo. Žilinas norėjo jį pakelt, bet anas suriko:
– Skauda kojas...
Ką jis dabar darys? Draugą palikt negalima.
– Na, – sako, – stok, kabykis an pečių, kad jau aitie negali.
Užsikabino jam an pečių – anas neša. Atnešė an kelio. Sunku Žilinui nešt, nes ans buvo sunkus, storas, o kojos visos kruvinos. Ale ką daryt – velka. Nuvėjo kokį verstą – rado pakelėje akmenį. Pasodino Kostiliną an akmens, sako:
– Reikia atsilsėt, vandens atsigert ir duonos užvalgyt.
Kaip tik pasilenkė gert, klauso – iš užpakalio atjoja. Žilinas – no kelio in girią. Totorius šovė in jį, bet nepataikė. Tas totorius jų nerado. Kaip bematant atjo daugiau – su šunimis. Tuo tie šunes – in girią, ir šunes juos apėjo, pradėjo lotie. Tie totoriai tuo atjojo pas juos, pajėmė nemylaširdingai, an arklių – ir atgal. Iki prašvito, tai jie sugrįžo in kaimą. Jau jų ponas su jais nešneka, kaip pirmiau. Pasodino an ūlyčios, subėgo vaikų – tie in juos ėmė mest akmenais. Susirinko totoriai ir duoda gaspadoriui rodą, kad daugiau su jais nėr ką daryt, tik juos užmušt: griekas tokius šert. O tas gaspadorius sako:
– Aš už juos pinigus užmokėjau ir aš už juos išpirkimą gausu.
– Nieko tu už juos negausi, tik jie bėdos padarys.
Tie visi išsiskirstė, o tas jų gaspadorius, priėjęs pas juos, sako:
– Rašykit namo, kad man atsiųstų pinigų už jus. O pakol atsiųs, tai aš jus pasodysu in duobę an dviejų nedėlių. O paskui, – sako Žilinui, – jei da tu sykį mislytum bėgt, tai aš tave kaip šunį užmušu!
Atnešė jiem popieros, o jiedu parašė laiškus. O paskui uždėjo abiem po kulbę an kojų ir nuvedė už triobų – ten buvo tokia duobė penkis mastus gylio. Gyvenimas jiem ten buvo labai blogas. Kalados nenujima ir neleidžia nė biskį an balto svieto. Jiems tik įmesdavo tešlos nekeptos ir su uzbonu vandenio įleisdavo teip kaip šunim. Smarvė, šlapumas toj duobėj. Kostilinas suvisai apsirgo, visas ištino, Žilinui pasirodė teipgi blogai. Nežino, kaip išsigelbėt iš duobės. Pradėjo kast – gaspadorius pamatęs gąsdino mirčiu.
Sykį sėdi Žilinas ir mislia apė liuosą gyvenimą. Ale sykiu nupuolė jam an kelių pyrago bandutė. Jis pakėlė galvą aukštyn, žiūri – Dina. O toj mergina prasijuokus nubėgo. Mislia Žilinas: ar nepadarys Dina kokią pagelbą? Dabar jis prasivalė vieną kamputį tos duobės, pasikrapštė molio, prilipino visokių žmonių, arklių, šunų, ožkų. Mislia sau: „Kaip ateis Dina, tai aš jai išmesu“. Ale anryt Dinos jau nėr. Kitą vakarą sudundė kas an viršaus. Žiūri – stovi Dina. Ji pasilenkus inmetė jam du ožkos sūruku, o Žilinas sako:
– Aš tau lėlių padirbau.
Ir meta po vieną an kranto, o anoj ranka mosuoja, kad nereik. Biskį pasėdėjus, sako:
– Jau tave, Jonai, rytoj užmuš. O man tavęs gaila.
O Žilinas sako:
– Jei tau manęs gaila, tai tu mā atnešk ilgą lazdą.
O ji sako, kad negalima – bijo. O jis sudėjęs rankas meldė jos, o ji sako:
– Negaliu: visi namie.
Ir nuvė. Sėdi Žilinas ir mislia, kas čia bus. Vis tankiai pažiūr aukštyn, ar neateina mergina. Ir pradėjo snaustie. Ale susyk pradėjo jam moliai birt ant akių. Pakelia galvą aukštyn, žiūri – nusileidžia gera lota. Jis tą lotą nusitraukė žemyn. O Dina atsigulus an kranto, tamsy žiba jos akys kaip žvaigždutės. Tik ji sako povaliai:
– Visi išvažiau, tik du liko namie.
Dabar sako Žilinas Kostilinui:
– Aime, paskutiniu sykiu aš tave pakelsu.
O Kostilinas apė bėgimą nė girdėt nenorėjo:
– Aš jaučiu an savo sveikatos, kad jau man iš čia neišeit.
– Na, tai lik sveikas, palaikyk už gerą.
Pasibučiau jiedu, ir liepė Dinai laikyt lotą. Toj kulbė da jam maišė, ale Kostilinas da jį kiek galėdams pakylėjo. O kaip tik aukštyn, tai Dina jį pagriebus už marškinių kiek galėdama traukė ir juokėsi. Kaip jau išlipo an viršaus, sako Žilinas:
– Nunešk, Dinute, tą lotą, padėk, ba rytoj prie tavęs prisikabys.
Toj mergina nunešė tą lotą, o Žilinas paėjo toliau an kalno ir norė akmeniu ištraukt prabajų no tos kulbės, kuri buvo prirakyta jam prie kojos, ale viskas buvo drūta – nieko negalėjo paveiktie. Ne po ilgam klauso – lengvai atbėga. O tai atbėgo vėl mergina. Toj pajėmė akmenį mušt, ale ir nieko negalėjo padaryt. Apsiverkus mergina atsisveikino, o Žilinas sako:
– Dėkui tau, dėkui, aš tave, kol gyvas būsu, neužmiršu.
Persiskyrė abudu su ašarom, ir leidos Žilinas in kelionę. Paėmęs in ranką spyną, kad nebarškėtų, keliauja nelaimingas, vilkdams kaladę an kojos. O kelią jau jis žinojo. Gerai daėjo in girią, nieko nepatiko. Išsirinko jis girioj tamsią vietą ir atsisėdo atsilsėt. Atsilsėjo, užsikando. O radęs akmenį, ėmė vėl tą kaladę muštie. Ale negalėjo numušt. Nuvėjo in kelią ir nuvė keliu. Nuvėjo kelis verstus – suvisai pailso. Dabar sako sau: „Sėsu pasilsėt – paskui neatsikelsu. Reik ait, iki prašvis. O kaip prašvis, tai kur pasikavojęs girioj gulėsu iki kitai nakčiai“. Visą naktį ėjo – tiktai du totoriu sutiko, ale jis juos iš tolo patiko – pasislėpė už medžių. Jau tuo pradės švistie, o da Žilinas iki kraštui girios neišė. „Na, – mislia sau, – aisu sau da penkiasdešimts žingsnių, pasuksu po kairei ir silsėsu“. Kada jis praėjo penkiasdešimts žingsnių, pamatė, kad jau kraštas girios, ir pamatė netoli tą miestą, katram jis tarnavo. Išėjo iš girios – suvisai šviesu. Mato, kaip kazokai jodo. Sako jis: „Išgelbėk, Viešpatie! Kad ir netoli miesto, ale kad čia atjotų raiti totoriai, pagautų ir vėl nusineštų“. Tiktai pamislio, pažiūri – po kairei stovi trys totoriai raiti teip už pusantro versto. Pamatę jį, tuo leidos prie jo. O Žilinas pamaišė rankom, pradėjo rėkt iš visų sylų:
– Broliai, gelbėkit, broliai, gelbėkit!
Išgirdo kazokai – tie raiti prie jo. Kazokam da toli, o totoriam – arti. Ale Žilinas ir kiek gali, iš visų sylų bėga prie kazokų ir rėkia:
– Broliai, broliai!..
Kazokų buvo dvidešimts. Išsigando totoriai, pradėjo apstotie. Žilinas pribėgo prie kazokų. Kazokai jį ratu apstojo, klausė, kas per vienas, iš kur. O Žilinas pats savęs nepamena, tiktai verkia ir pasakoja. Išbėgę daugiau kazokų, kas jam duonos, kas košės, kas degtinės, kas šinelį duoda prisidengt, o kas tą kaladę nujima no kojos. Užžinojo vyresniejai – susirinko jį pasveikyt, o jis jiem viską papasakojo, kas su juom dėjosi. Paskui ir vėl liko tarnaut kereivių vyresniuoju tam mieste. O Kostiliną da už mėnesio išpirko už penkis tūkstančius rublių. Atvežė in miestą ką tik gyvą.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

Atgal