NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5442&OId=3368
PAVADINIMAS: [Kaukazo belaisvis]
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Kaukazo belaisvis]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Literatūrinė kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Tarnavo ant Kaukazų vienas kereivių vyresnysis, vadino jį Žilinu. Sykį jam atsiuntė jo sena motina laišką, kad jis parvažiuotų namo ją priešsmert atsisveikyt, „o da aš turu ir mergą tau – galėsi sau apsiženyt“. Sumislio jis važuot pas motiną: „O da, – sako, – mažu ir apsiženysu“. Nuvėjo pas pulkaunyką, paprašė, kad jis atleistų važuot in tėviškę. Teip pulkaunykas jį ir leido. O tuomsyk, kada Kaukazai nepakajingi buvo, tai, būdavo, gaudo mūs žemės žmonis, kada, būdavo, reik kam kur perkeliautie, tai, būdavo, dusyk ant nedėlios kereiviai praleidžia iš miesto in miestą. O tai buvo vasara, susirinko kereiviai praleist. Žilinas sėdo raitas, o daiktus jo vežė an vežimo, o iki kitam miestui buvo kelionės trys mylios. Jis joja pirma, nes buvo sausa, karšta, tai labai dulkės kilo. Kaip daug sykiu keliau, kaip toli nujojo, tai jis laukė, pakol tie kereiviai atkeliauja. Jis vėl pajojo toliau – girdi, kad an trūbos vėl trūbija stot: tai jiem ratas smunka, tai arklys stoja. Sako viens sau: „Ar jot vienam, arba, arklys mano geras, – pabėgsu no totorių“. Pamislęs ir leidos viens keliu. Paskui jį kits vyresnysis atjojo, Kostilinas, su muškieta, ir sako:
– Jokim, Žilinai, vieni, be kereivių, nes karštis ir valgyt jau norisi.
– O muškieta ar užprovyta?
– Užprovyta.
– Na, tai jokim. Tik sukalbam, kad viens kitą nepasimest.
<...>
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1904
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 104-105, Nr. 43
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Verstas gudiškas tekstas.