NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5519&OId=3406

PAVADINIMAS: [Apie karaliaus tris sūnus ir varlę]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karaliaus tris sūnus ir varlę]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Nekatroj karalystėj, nekatroj ciesorystėj buvo karalius. Jis turėjo tris sūnus. Jauniausią vadino Jonu karalaičiu. Pasakė tėvas jiems tokį žodį:
– Vaikai mano mieli, imkit visi trys po muškietą, šaukit in tris šalis. Kur kulka an kokio dvaro nulėks, ten ir apsiženykit.
Šovė vyriausias – kulka puolė an vieno bajoro dvaro, tiesiog in kvietkų darželį, pagau kulką bajoriška duktė. Šovė jaunesnis – kulka nulėkė an kupčiaus dvaro, kulką pagau kupčiaus duktė, stovėdama an gonkų. Šovė jauniausias – kulka nulėkė in šlapią balą, tą kulką pagau varlė. Sako Jonas karalaitis:
– Kaip mā už pačią dabar pajimt varlę?
O tėvas jam sako:
– Turi ją imt: čia del tavęs tokia bausmė.
Potam visi trys apsipačiau: vyriausias – su bajoraite, jaunesnis – su kupčiūte, o Jonas karalaitis – su varle.
Paskui tėvas, pašaukęs visus tris sūnus, jiems teip prisako:
– Žiūrėkit, kad anryt iš ryto jūs pačios iškeptų po bandelę pyrago!
Atėjęs Jonas karaliūnas in savo pakajų sėdi liūdnas. Klausia varlė:
– Ko, Jonai, teip liūdnas?
Sako:
– Ką aš nebūsu liūdnas... Tėvas prisakė, kad tu iškeptum anryt jam bandelę pyrago.
Sako varlė:
– Nesirūpyk! Aik gult – anryt bus viskas gatava.
Tuo varlė numetė tą varlės skūrutę – stojo ko no gražiausia pana. Tuo išėjo an gonkų, suriko garsiu balsu:
– Susirinkit, tarnai mano, iškepkit pyragą tokį, kokį aš valgiau pas savo tėvus!
Anryt pabudo Jonas karaliūnas, žiūri – pas varlę jau seniai pyragas gatavas, padabytas visokiom grožybėm: an viršaus visokios grožybės, o iš kraštų matyt visos karalystės. Padavė Jonas tėvui tą pyragą. Tėvas, pamatęs tokį pyragą, Jonui labai dėkavojo. O vėl visiem sūnam prisakė:
– Kad per vieną naktį jūsų pačios išaustų man po divoną!
Atėjęs Jonas pas varlę savo vėl liūdnas sėdi. Klausia jo varlė:
– Ko teip liūdnas?
– Ką aš nebūsu liūdnas: tėvas prisakė per vieną šiąnakt išaust visom po divoną.
– Nesirūpyk, karalaiti, aik sau gult: anryt bus gatavas.
Tas karaliūnas atsigulė, o toj varlė tuo nusikratė no savęs tą varlės skūrą – stojo graži pana. Išėjo an gonkų, suriko garsiu balsu:
– Vėtros, atneškit man tą divoną, an katro aš vaikščiojau pas savo tėvus!
Kaip pasakyta, teip ir padaryta. An rytojaus atsikėlė Jonas karalaitis, žiūri – pas varlę dyvinas divonas, išgrožytas auksu, sidabru ir visokiom grožybėm. Pajėmęs Jonas kara¬liū¬nas tą divoną nunešė tėvui. Tėvas, dėkavodams Jonui už divoną, drauge visiem prisakė sūnam, kad ateitų su pačiom in balių pas tėvą.
Parėjęs Jonas karaliūnas pas savo varlę sėdi liūdnas. Klausia jo varlė:
– Ko tu vėl toks liūdnas?
– Ką aš nebūsu liūdnas... Tėvas prisakė visiem su pačiom ateit an baliaus. Kaip aš tave galiu žmogui parodyt?..
– Nesirūpyk, karalaiti, aik tu viens, o aš tuo paskui tave ateisu. Kaip išgirsi trenksmą ir griausmą, tai sakyk: „Mano pati atvažuoja, varlukė“.
Nuvėjo vyresni broliai su pačiom pas tėvą, o iš Jono karalaičio jie juokias, sako:
– Ko tu viens atėjai? Reikė nors skepetaitėj susivyniojus pačią atneštie.
Ale susyk pakilo vėtra, baisus bildėjims ir griausmas, sudrebėjo visas dvaras. Nusigando visi svečiai, pašoko iš savo vietų ir nežino, ką daryt. O Jonas karalaitis sako:
– Nebijokitės, tai mano varlukė atvažuoja.
Atvažiau karieta auksinė, šešetu arklių, sustojo ties karaliaus gonkom. Iš jos išlipo tokia graži pana, kad nė mislia apmislyt, nė žodžiu apsakyt, nė pasaka apipasakot. Atėjo in pakajus, pajėmė Joną karaliūną už rankos ir nusivedė už stalo. Pradėjo svečiai valgyt ir gert. An pabaigos [Jono pati] išgėrė visą stiklelį ir užsipylė sau už kairiojo karvošiaus (karvošius tai yra an galo rankovės atgal atverstas), apgraužė kaulelį gulbės, tą kaulelį pakavojo už tiesiojo karvošiaus. Pamatė anų vyresnių brolių pačios jos išmintį – tos ir teip pasidarė. Paskui toj pana pajėmė Joną karaliūną už rankos, išvedė šokt. Šokdama mosterė kaire ranka – tuo stojo ažeras, kaip mosterė tiese ranka – gulbės pradėjo plaukiot po ažerą. Išėjo anos šoktie, mosterė rankom – aptėškė arielka svečius, mosterė kitom rankom – kaulais ką tik nepataikė karaliui in akį. Perpykęs karalius išvijo anáis nelaimingas.
Jonas karaliūnas an valandos atsitraukė no jos. Mislydams gerai padarytie, nubėgo pas tą varlės skūrą ir ją sudegino an didelės ugnies. Parvažiavo toj pana, tuo griebės už tos varlės skūros – jau skūros niekur nėra. Nuliūdo pana ir sako:
– Jonai karalaiti, ką tu padarei!.. Būtum tik biskį palaukęs – aš amžinai tavo būčia buvus. O dabar lik sveiks. Jei nori, gali ieškot manęs už trisdešimties žemių, trisdešimtoj karalystėj. Išnešiosi tris poras geležinių čebatų, kol mane rasi.
Ir pati pasivertė in baltą gulbę ir išlėkė per langą.
Jonas karalaitis po linksmybių, karčiai paverkęs, apsidairė in visus keturis šonus žemės, apsiavė geležinius čebatus ir išė, kur akys nešė. Ėjo ėjo, patiko tokį seną senuką. Tas senuks jam sako:
– Kur aini, ko ieškai ir in kur kelią laikai?
Jonas karaliūnas išpasakojo senukui savo nelaimę. O senuks jam sako:
– Tai matai, koks tu: sudeginai tą varlės skūrą... Ne tu jai ją uždėjai – ne tu gali nujimt. Aš tave tame pagelbėsu. Te tau šitą kamuolį, ir kur tas kamuolys risis, tu drąsiai aik paskui.
Padėkavojo karaliūnas senukui ir nuvė paskui kamuolį. Ėjo ilgai ar trumpai, arti ar toli, – pasaka graitai pasakojama, bet darbas negrait darosi, – prisirito tas kamuolys prie vienos stubelės. Stovi stubelė an vištos kojos ir sukasi aplink. Sako Jonas karalaitis:
– Stubele, stok senoviškai – kaip tave pastatė: in girią užpakaliu, in mane pryšakiu!
Tuo stubelė apsisuko ir girią užpakaliu, in jį pryšakiu. Karaliūnas, inėjęs in stubelę, mato – guli boba ragana su kauline koja. Pamačius boba jį suriko. O karaliūnas jai sako:
– Tu nerėk, o pirmiau mane pavalgydyk, pagirdyk, o potam kalbėk.
Susimilo boba ragana an jo – tuo jį pavalgydino, pagirdė, o paskui klausia jo:
– Kur aini ir ko ieškai?
Sako:
– Ieškau savo pačios.
Sako toj boba:
– Kodėl tu, vaikeli, teip ilgai neatėjai? Iš pirmų metų da ji apė tave minavojo, o jau dabar persto ir minavojus. Aik skubiai pas mano vidutinę seserį, anoj daugiau žino.
Karaliūnas išėjo in kelionę paskui tą kamuoluką. Ėjo ėjo, priėjo kitą stubelę. Stubelė stovi an vištos kojos ir sukasi aplink. Karaliūnas sako:
– Stubele stubele, stok an senos vietos, kaip tave pastatė!
Tuo stubelė apsisuko in jį pryšakiu. Karaliūnas inėjo in stubelę, žiūri – guli boba ragana su kauline koja. Pamačius svečią, klausia:
– Jonai karaliūnai, kur aini ir ko ieškai?
– Ieškau savo pačios.
– Gaila tavę, Jonai karaliūnaiti, kad tu teip ilgai neatėjai. Jau tavo merga persto apė tave kalbėjus. Skubykis greičiau! Aik pas mano vyriausią seserį. Ale tik žiūrėk, vieną daiktą nepamiršk. Kaip ineisi in stubą, tuo tavo merga pasivers in špūlę, o mano sesuo ims an jos aukso siūlus vyniot. Tai tu tą špūlę pajimk, abu galu nulaužęs mesk už savęs, o kotelį mesk priešai. Kaip tik teip padarysi, tuo tavo merga stos prieš tave.
Ėjo ėjo, sunešiojo tris poras geležinių čebatų. Priėjo vėl pagiry tokią stubelę. Stubelė stovi an vištos kojos ir sukasi. Sako karaliūnas:
– Stubele, stok an senos vietos, kaip stovėjai: in girią užpakaliu, in mane pryšakiu!
Tuo toj stubelė teip stojo. O inėjęs in stubelę, rado raganą su kauline koja, verpiančią aukso siūlus. Toj ragana pabaigė kuodelį, pastatė vindelį, norė kitą kuodelį insidėt – karaliūnas tuomsyk išėmė tą špūlę, tuo galus nulaužęs metė už savęs, o kotelį priešais. Kaip tik metė, teip tuo stojo prieš jį toj pana. Sako:
– Jonai karaliūnaiti, kur tu teip ilgai buvai? Aš jau norėjau už kito vyro ištekėtie: jau misliau, kad tu neatkeliausi.
Tuo jiedu susijėmė už rankų, sėdo an tokio divono, kur pats lekia, ir išlėkė in savo karalystę. Po trijų dienų divonas nusileido tiesiog an karaliaus dvaro. Karalius patiko sūnų su merga su dideliu džiaugsmu. Tuo padarė veseilią. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, burnoj neturėjau, per barzdą varvėjo.

PATEIKĖJAS: Selvistras Krantauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 143-147, Nr. 84
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal