NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6094&OId=3836
PAVADINIMAS: [Pono sūnus ir vilko sesuo]
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Pono sūnus ir vilko sesuo]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Anuose metuose buvo toks pono sūnus. Ale jis sumislio sau – sako: „Aisu aš, ar aš nerasu kur krašto svieto“. Aina aina jis – jau jį užpuolė vakaras. Užėjo in tokią stubelę pas bobą seną. Prašosi in nakvynę. Prijėmė jį pernakvot. Iš ryto jau ais, ale sako toj boba:
– Da neik: aš tau duosu šitą krepšiuką an kelio. Ale tu jį neatrišk ir nežiūrėk, kas ten yra.
Padėkavojo jis tai bobai ir išėjo. Aina jis toliau. Jau jį užpuolė vėl vakaras. Užėjo in stubelę pas kitą bobą, pasiprašė pas ją, pernakvojo. Anryt jau ais, ale sako toj boba:
– Aš tau duosu šituos du kamuolukus, ir vienam yr inkišta spilkutė. Jei kada bus tau kokia bėda, tai mesk tuos kamuolukus – iš jų pasidarys du kurtai, ir iš tos spilkutės bus tau nendrė in ranką.
Padėkavojo tai bobai ir aina toliau. Beaidams sumislijo pažiūrėt, kas tam krepšy yra. Kaip tik atrišo krepšį, iš krepšio iššoko aukso arklys su deimento vuodega ir bėga, jau jis jo negali atgal in tą krepšį suvaryt. Verkia atsistojęs. Ale kur buvęs nebuvęs atbėga vilkas. Sako:
– Jei tu pažadėsi mā pats save, tai aš pagausu tau tą arklį.
Sako:
– Gerai, pažadu – pagauk.
Tas tuo vilkas pagau jam tą arklį. O anas užsėdęs nujo sau. Ale jojo jojo, atjojo an tokio tilto – puolė tas jo arklys ir pagaišo. Ką jis dabar darys? Jau jis arklio netur. Metė tuos kamuolius an tilto – iš tų kamuolių pasidarė du kurtai ir nendrė jam in ranką. Aina jis su tais kurtais. Atėjo in tokį dvarą. Ten rado tokią ponią sergančią. O ta ponia tai buvo to vilko sesuo. Sako toj ponia:
– Dabar mudu galėsim ženytis. Kad tu nuveitum ana in tuos namus su aštuoniom durim o parneštum tu mā pyragaičių, tai aš būsiu sveika, ir mudu ženysimės.
Nuvėjo jis in tuos namus tų pyragaičių. Kaip jis nuvėjo už aštuntų durių, teip tos durys visos užsidarė. O jau tas vilkas – pas jį.
– Dabar, – sako, – aš jau tave pjausu – jau tu mano!
– Na, gerai, tavo, tai tavo. Ale da tu mane iš čia išleisk ir duok da tu man priešsmert trissyk uždūduot.
– Na, gerai, galėsu.
Tuo jį išleido, o tie kurtai liko uždaryti. Dabar jis insilipo in medį ir užtrūbijo sykį. Išgirdo tie kurtai tą grajų – tie ėmė graužt duris. Užgrajijo antrąsyk – tie da labjau graužt! Užgrajijo trečiusyk – jau tie kurtai išsigraužė visas duris ir išėjo. Kaip tik atbėgo, tuo kaip tik griebė tą vilką – sudraskė in šmotelius. O paskui pats parėjo pas savo tėvą, apsivedė ir liko ponaut.
PATEIKĖJAS: Jonas Kamarauskas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1901
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 410-411, Nr. 245
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas