NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6202&OId=3899

PAVADINIMAS: [Meisteris raganius]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Meisteris raganius]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks biednas žmogus ir turėjo vieną sūnų. Ale teip jis biednas buvo, kad jis neturėjo nė ką pavalgyt. Sako:
– Aime, vaikeli, mažu galėsu aš tave kur paduot pas kokį meisterį, o kad išsimokytum, tai tik tau nereiktų teip vargtie.
Aina jiedu, patiko tokį poną. Klausia:
– Kur judu ainat?
Sako:
– Vedu sūnų – mažu galėsu kur pristatyt pas meisterį kokį.
O tas pons sako:
– Na, tai leisk pas mane an trijų metų. Aš esiu dikts muzikantas. O po trijų metų ateisi atsijimt.
– Na, tai gerai, gali vestis.
Parsivedė jau jis tą vaiką dvyliktą, o jis – tryliktas, ėmė mokyt muzikantaut ir raganaut. Ale jam teip gražiai ainasi grajyt ir raganaut, kad nė vienam teip nesiseka. Jau jis geriau gal kaip pats meisteris.
Ale jau baigėsi tie trys metai – šnekasi jiedu su boba. Sako:
– Jau reiks ait vaiką parsivest.
Ale, jiem ten bešnekant, atbėgo zuikis po langu, sako:
– Seni, aik tu savo vaiką atsijimt. Ale kaip nuveisi, paleis an dvaro dvyliką karvelių. Tai tu žiūrėk, katras smarkiausias, – tai tavo sūnus.
Atėjo tas senis pas tą poną. Sako pons:
– Ko atėjai?
– Atėjau sūnaus atsijimt.
– Na, ar tu jį pažįsi?
– Pažįsu.
Palaido an dvaro dvyliką karvelių. Jie ten laksto, burkuoja, o tas – vis smarkiausias. Klausia tas pons:
– N’o katras tavo sūnus?
Sako:
– Šitas.
– N’o kad ne šitas.
– Ale teisingai – šitas!
Pavertė iš karvelių in vyrus. Ir, pasijėmęs jis tą savo sūnų, parsivedė namo. Tas sūnus, kaip parėjo namo, atsigulęs guli an pečiaus. Jau vieną dieną guli, kitą ir trečią – sako tėvas:
– Vaike, kas bus čia, kad tu guli ir guli? Kas bus iš mūs? Mes neturim ką pavalgyt, o tu jau toks vyras – guli ir guli.
– Tylėk, tėvai: rytoj jomarkas mieste. Tu nuveik in savo tvartą – rasi aviną dailų. Vesk jį parduot. Ale neparduok be šimto rublių.
Anryt nuvėjo in tvartą, pajėmė tą aviną, veda parduot. Pas miestą patiko tą poną muzikantą.
– Ką prašai už tą aviną?
– Šimtą rublių.
– Ką tu šneki?! Kas tau duos už aviną šimtą rublių!.. Penkiasdešimts.
– Kad aš negausu šimto rublių, tai aš vesu jį namo.
Užmokėjo šimtą rublių, prisirišo prie bričkos ir važuoja. O tas avinas – vis verstis per galvą, per galvą, išsinėrė iš virvutės ir pabėgo. Parbėgo pirma už tėvą namo.
Pareina tas senis – jau jis guli an pečiaus.
– Nale tu guli ir guli an pečiaus...
Po kelių dienų sako tas sūnus:
– Rytoj mieste jomarkas. Nuveisi in tvartą – rasi dailų bulių. Tai tu jį vesk parduot. Ale neparduok be trijų šimtų rublių.
Veda tą bulių. Žmonės klausia:
– Ką prašai, tėvai, už bulių?
– Tris šimtus.
– Bulius dailus, ale kas tau duos tris šimtus...
Veda, pas miestą patiko tą poną.
– Ką prašai už bulių?
– Tris šimtus.
– Na, ką šneki!.. Kas tau duos tris šimtus... Šimtą.
– Ne, neduosu be trijų šimtų.
– Na, aš tau – du šimtu.
– Be trijų neduodu. Ir virvę mā atgal.
– O, – sako tas ponas, – supuvęs pantuks – gali tu jį neštis.
Užmokėjo tam seniui tris šimtus, o tą bulių pririšo prie bričkos su dviem viržiais. Tas pons buvo mieste iki vakarui, vakare ėmė važuot namo. Tas bulius vertėsi per galvą, vertėsi – ir pabėgo. Da tėvas neparėjo – jau jis namie.
Parėjo tėvas – klausia sūnus:
– Na, ar jau turi pinigų?
– Jau turu keturis šimtus.
Po kelių dienų buvo vėl mieste jomarkas. Sako sūnus:
– Rytoj nuveik in tvartą – rasi aržilą. Tai tu jį vesk parduot. Ale neparduok be penkių šimtų rublių. Ale neparduok su kamanom, ba jau mane parduotum.
An rytojaus rado tvarte aržilą. Užsėdęs joja in jomarką. Pas miestą patiko tą poną. Tas pons klausia:
– Ką prašai, tėvai, už tą aržiluką?
– Penkis šimtus rublių.
Tas jam siūlo šimtą, du, tris šimtus. Nujo in miestą – jau tas pons siūlo keturis šimtus. Sako senis:
– Neparduosu be penkių šimtų. Kad negausu penkis šimtus, tai josu an jo namo.
Na, jau jam duoda penkis šimtus. Ale tas senis sako:
– Ale su kamanom neparduosu.
O tas pons sako:
– Aš kamanų neatsinešiau – kuom aš jį vesiu?
Jiedu – in policiją. Ir policijoj pripažino, kad kamanos tur būt an aržilo. Jau tas senis netur ką daryt – jau atdavė ir kamanas. Užsėdo ponas an to aržilo – tas aržilas kilt aukštyn su tuom ponu. O tas pons vis tokiu švininiu kančium jam – in galvą, vis in galvą. Tas aržilas iškilo aukščiau miesto ir turė nusileist žemyn. Tas ponas nusėdo, nuvedė in traktiernės tvartą ir pririšo aukštai galvą prie balkio, kad jis, tas arklys, tik pasturgalio kojom žemę siekia.
Atėjo tas tėvas – pamatė, kad jo tas sūnus teip mūčijamas. Ale in tąsyk atėjo merga šinkoriaus. Sako tas senis:
– Atleisk tu šitam aržilui galvą: žiūrėk, kaip jis čia pakartas.
Tai merga ėmė ir atleido. Kaip tik atleido, tep tas aržilas tuo táis kamanas nutraukė ir pabėgo. Ale jau tas pons apsižiūrėjo, kad to aržilo jau nėra, – tas vyt. Pamatė, kad jau atsiveja, – tas pasivertė in karvelį ir lekia. O tas pons – in vanagą ir jį gaudyt. Tas mato, kad jau pagaus, – puolė in ažerą ir pasivertė in ašerį. O tas pons – in lydeką ir gaudyt tą ašerį. O ten maudėsi trys panos. Tas ašerys mato, kad jau ankšta, – tas pasivertė in aukso žiedą ir iššoko an kranto pas táis panas. Pana viena pamatė, kad toks gražus žiedas, – toj užsimovė an piršto ir parėjo namo. Ale naktį atėjo po langu toks gražus ponaitis ir kalbina ją ženytis. Toj pana pamatė, kad toks gražus ponaitis, – prisikėlė tėvus. Ir tėvam patiko, ir jie tuo padavė an užsakų ir jau bus veseilia. Sako:
– An veseilios ateis vienuolika gizelių ir dvyliktas meisteris – muzikantai. Jie už dyką grajys ir už valgį užsimokės. Ir už viską tik prašys no tavęs to žiedo. Ale tą žiedą tu jam neduok. Kaip jau negalėsi atsigint, tai imk ir sulaužyk ir numesk an žemės.
An veseilios atėjo tie muzikantai. Jau jie susivinčiavo. Jau baigiasi veseilia – tie muzikantai už viską užmokėjo, sako:
– Tik atiduok tu man tą žiedą.
Toj pana tą žiedą sulaužė, sulaužė in šmotukus ir numetė an žemės. Tie muzikantai pasivertė in karvelius ir – tą žiedą lestie. O tas jaunikis pasivertė in šešką, atbėgęs išpjovė tuos visus karvelius. Ir pasibaigė vaina su tuom ponu, o jis liko tam dvare ponaut.

PATEIKĖJAS: Vincentas Šeperis (Šėperis)

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 473-476, Nr. 277
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal