NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6218&OId=3908
PAVADINIMAS: [Iš didžių vainų ir plecių kruvinų]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Iš didžių vainų ir plecių kruvinų
Pargrįžta broliai iš šalių tolimų.
Iškrikę visi pareina povaliai
Lenkų pulkeliai, lenkų pulkeliai.
Jau žmonėms rodos, kaip plaukia prieš vėją
Bartišiai margi, kuriuos jie turėjo.
Linksminas miestas, kad vaiską išvysta:
Broliai pargrįžta.
Linksmybė trumpa, tuojaus klausia kožnas:
– Kur vadas mūsų, Juozupas atvožnas?
Ištarę broliai tuo lūpas užvėrė:
– Elstroj prigėrė.
Nematyt vado terp stiprių ricierių,
Nejoja anas pirm savo žaunierių.
Kožnam žaunieriui ženklą liūdną duoda
Gazela juoda.
Jau vado nėra terpu lenkų glitų.
Kur yr? – štai girdi balsą žmonių kitų.
Guli ant morų parvežtas iš Prūsų
Ricierius mūsų.
Vadas ant morų silsis nuvargytas.
Verkimas žmonių neišpasakytas.
Neša jį broliai, ką vainoj tarnavo,
Ant pečių savo.
Juozupo žirgas paskui grabą seka,
Matydams žmogus kiekviens teipo šneka:
– Ir tu, žirgeli, raudok savo pono
Ir liūdno stono.
Noris Juozupą, tavim išeit trokštantį,
Plėšia ing Elstrą ant kranto nešantį,
Smerties valandoj giliai panardino,
Upėj skandino.
Iš [namų]1 Dievo prie žvakių gęstančių
Neš jaunikaičiai skarbą dėl trokštančių,
Parodyt kūną vado Ponetaucko,
Kursai jus saugo.
Kunigų maldos, brolių dūksavimas –
Eina ing dangų didis atminimas
Už Ponetaucką, lenkų apgintoją
Ir gelbėtoją.
Graudingos triūbos ir verksmas gailingas
Silpnijo širdis brolių sopulingas.
Armotų griausmai glušijo einančius,
Kūną nešančius.
Kad atlydėjo ant liūdno cmentoriaus,
Viešpaties tarnas – svieto ministorius
Minavoj vainas, cnatas, gerus darbus
Ir sunkius vargus.
Tardami broliai Juozupą žegnoja:
– Kentėjai vargą ir bėdą vainoje.
Ponui ant galo gyvastį padėjai,
Nes mus mylėjai.
Juozupas gynė Lietuvą ir Lenkus,
Nors spaudė prūsas vargu, badais tankiai2,
Bet iki smerčiui abi puses gynė,
Prūsus sumynė.
Tu, lietuvnyke, tuos žodžius girdėdams,
Juozupo smertį akyse turėdams,
Atsidusk ščyrai už prietelių savo,
Kurs smertį gavo.
Neverkit, broliai: Juozupas teisingas,
Nes Sutvertojas yr mylaširdingas.
Atsilsį davė už cnatas – tuos skarbus
Ir didžius vargus (sunkius darbus).
FIKSUOTOJAS: Jonas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1868
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 67-69, Nr. 30
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 11. Įvairi tautosaka iš rinkinių. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SAUGOMA:
LLTI BR (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas) | F 2-398, Nr. 9
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas