Knygadvario objektas "BsTB 13 30-1 Etiologinė sakmė [Žmogaus išmintis]" >> "[Žmogaus išmintis]"

Knygadvaris


NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6230&OId=3910

PAVADINIMAS: [Žmogaus išmintis]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Literatūrinė kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Ka­da Die­vas su­tvė­rė pa­sau­lį bei žvė­ris ir vis­lab žmo­gui pa­ve­dė, žmo­gus ap­žiūrė­jo žvė­ris, ku­rias jam teks val­dy­tie. Iš vi­sų žvė­rių la­biau­siai jam pa­ti­kęs levas1, ir jis Die­vo pra­šęs, kad anas jam su­teik­tų tos žvė­ries ypa­ty­bes. Die­vas iš­pil­dęs jo­jo pra­šy­mą: žmo­gus in­gi­jęs drą­su­mą ir di­dę pa­ji­e­gą, ale jis netu­rė­jęs pro­to, to­dė­lei jam ne vie­na­me da­ly­ke blo­gai ėję. Teip ji­sai, ant žir­go jot už­si­sė­dęs, at­si­dur­da­vęs ten, kur­ link jį žir­gas tie­siog nu­neš­da­vo. Jis nemo­kė­jęs gy­vu­lį ša­lin, kur no­rė­jo, pa­kreip­tie nė jį ap­suk­tie. No­rė­da­mas tai da­ryt, jis neži­no­jęs ki­taip ką veik­tie, kaip tik kiek pa­ji­eg­da­mas žir­gui int pa­šo­nes spar­dęs. Žir­gas, ne­nu­ma­ny­da­mas, ką veikt, aukš­tyn šo­kęs, iš vie­tos nei­da­mas. Iš­ėjęs ant me­džiok­lės, žmo­gus to­lei pas­kui žvė­rį kū­ręs, iki, vi­sai pail­sęs, ant že­mės par­pul­da­vęs. Jei­gu jam mu­sė ant no­sies už­tūp­da­vus ir jis no­rė­da­vo ją nu­bai­dy­tie, tai jis teip smar­kiai ją muš­da­vęs, jog ją su­truš­kin­da­vęs ir ant sa­vo no­sies mė­ly­ną dė­mę ap­tu­rė­da­vęs. Ir ja­vų sė­ji­mas jam ne­si­sek­da­vęs. No­rė­da­mas dar­bą at­lik­tie, ant dir­vos nu­ė­jęs, jis pirš­tu iš­gręž­da­vęs že­mėje sky­lu­tę ir ten int­mes­da­vęs po vie­ną grū­dą. To­kiu bū­du jis ap­so­din­da­vęs vi­są dir­vą. Ja­vams nu­no­kus, jis nu­si­ska­bi­nė­da­vęs var­pas po vie­ną.
Žvėrys iš pra­džios neno­rė­ju­sios pri­pa­žint ant sa­vęs žmo­gaus val­džią, bet jis jais pri­ver­tęs sa­vo stip­ru­mu. Tik la­pė iš­si­su­kus iš po žmo­gaus val­džios, sa­vo iš­min­čia net jam už­kenk­da­ma ir ne ­kar­tą jį pyk­džius sa­vo gud­ra­vi­mais. Taip žmo­gui, pavyzdžiui, kiek žvė­rie­nos su­si­me­džio­jus ir nog jos at­si­to­li­nus, la­pė pri­sė­li­nus ir nu­vilk­da­vus jo­jo už­gau­lį. Nors žmo­gus, pik­tu­mo pil­nas, ne ­kar­tą la­pę vy­da­vęs, ji vi­sa­dos nog per­se­kio­to­jo pa­sprūs­da­vus sa­vo gud­ru­mu. To­dė­lei pa­ga­liaus žmo­gus Die­vo pra­šęs, idant jis jam vie­to­je le­vo vie­ko su­teik­tų la­pės iš­min­tį.
– Ge­rai, – at­sa­kęs Die­vas, – aš ta­vo pra­šy­mą iš­pil­dy­su, bet tu pai­kai pa­da­rei, stip­ry­bę pa­nie­kin­da­mas. To­lyn ta­vęs žvėrys ne­si­bi­jos ir tu tu­rė­si dūmo­tie, ko­kiu bū­du nog jų ap­si­gin­tu­mei.
Vos Die­vui tuos žo­džius iš­ta­rus, at­si­ti­ko žmo­gu­je di­dis per­si­mai­ny­mas: jo vie­kas jį­jį ap­lei­do, o iš­min­tis ja­me at­si­ra­do. Žvėrys veik pa­tė­mi­jo iš žmo­gaus būdo, kad ja­me di­dis per­si­mai­ny­mas tu­rė­jo at­si­ras­tie: jie ne tikt jo neven­gė, bet pra­dė­jo ant jo už­pul­di­nė­tie. Ale žmo­gus veik su­si­pra­tęs, kaip gin­tis. Nog žvė­rių ap­si­gy­ni­mui jis in­si­tai­sė kil­pi­nį ir ie­tis, su ku­rio­mis ir tais nu­šaut ga­lė­jo, ku­rios jam pa­ti­ko. Jo­dant žir­go val­dy­mui iš­ra­do briz­gi­lą. No­rė­da­mas ja­vus sė­tie, pra­dė­jo jis da­bar vi­sus pen­kis sy­kiu kiš­tie že­mėn pirš­tus ir in sky­lu­tes bert ja­vų grū­dus. To­kiu būdu jis daug grai­čiau ap­dirbt lau­ką ga­lė­jo. Vė­liaus iš­ra­do jis žag­rę ir daug ki­tų pa­da­rų bei ry­kų, ku­rie bu­vo jam rei­ka­lin­gi.
Ka­da la­pė pa­tė­mi­jo to­kį per­si­mai­ny­mą, kur­sai žmo­gu­je at­si­ra­do, pri­si­din­gė­da­ma lai­kė­si nog jo iš to­lo.

FIKSUOTOJAS: Veckenstedt

FIKSAVIMO METAI: 1883

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P. 30-31. Nr.1. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SKELBTA LEIDINYJE:
Veckenstedt E. Die Mythen, Sagen und Legenden der Żamaiten. Heidelberg, 1, 1883, p. 218-220.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal