NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6297&OId=3973

PAVADINIMAS: [Apie kurpių ir jo darbus]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Nuorašas

STILIUS: Liaudiška kalba Literatūrinė kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vie­nas kur­pius, di­dis gir­tuok­lis, kar­tą pa­gi­rio­mis ga­vęs rūgš­taus pie­no, be­val­gy­da­mas už­snū­do ir pa­bu­dęs ra­do ant bliū­do rė­plio­jant dau­gy­bę mu­sių. Grie­bęs su sau­ja, pa­grie­bė dau­ge­lį mu­sių, o su­skai­tęs at­ra­do šim­tą ne­gy­vų mu­sių su­spaus­ta. Už­si­ra­šęs ant po­pie­rė­lės, kad jis antsyk šim­tą gal­vų nu­žu­do, ir tą pa­ra­šą ant kak­tos pri­si­li­pi­nęs, įsto­jo į ke­lią ir be­ei­da­mas į gra­bę pa­vir­to. Tūls po­nas, tuom tar­pu pro ša­lį va­žiuo­da­mas, at­ra­do kur­pių su tuom pa­ra­šu gu­lint ir, da­ži­no­jęs apė jo mil­ži­niš­ką vi­eką, pa­si­so­di­no pas sa­ve, idant jis iš jo gi­rios dvy­li­ką žmog­žu­džų iš­va­ry­tų. Ra­dęs jis čion po že­me, kaip ro­dos, ur­ve tuos žmog­žu­džius, su­ri­šęs juos prie buo­mo ir, ge­rai vi­siems kai­lį iš­pė­ręs, iš­si­va­rė juos iš gi­rios.
Ga­vus jau nog to po­no už to­kį dar­bą di­de­les do­va­nas, at­sira­do ki­tas iš su­si­rin­ku­sių­jų ant puo­tos po­nų, kurs da­bar ėmė pra­šyt, ar jis nega­lė­tų iš­vyt iš jo gi­rios la­bai bai­sų le­vą, per ku­rį nie­kas nega­lė­jo į gi­rią pa­si­suk­tie. „Kur­pius no­riai ap­si­i­ma ir tam ge­ro pa­da­ryt.
Po­nas, va­žiuo­da­mas nuo ba­liaus na­mo, pa­ė­mė su sa­vim tą ga­lin­čių ir par­si­ve­žė į sa­vo dva­rą. Čio­nais jį po­nas ge­rai pa­my­lė­jo ir iš­si­ve­dęs pa­ro­dė tą gi­rią, ku­rio­je gy­ve­no bai­su­sis le­vas. Ga­lin­čius kur­pius ei­da­mas nie­ko su sa­vim ne­ėmė, tik­tai kū­jį kal­viš­ką di­de­lį ir rū­gu­sio šil­dy­to pie­no į krep­šiu­ką. Tuos sa­vo daik­tus pa­si­ki­šęs po skver­nu ir iš­ėjo. Nu­ėjęs į tą gi­rią, ra­do ma­žą ke­le­lį, tuo ke­le­liu il­gą ga­lą nu­ė­jęs, ra­do di­de­lį kel­mą. Ji­sai tą kel­mą pa­ė­męs nu­ver­tė, ir iš pa­kel­mės, iš to­kio ur­vo iš­lin­do bai­su­sis le­vas. Pa­ma­tęs kur­pius le­vą bai­siai nu­si­gan­do, net neži­no­jo, ką jam sa­kyt. Pa­sto­vė­jo prieš le­vą, pa­si­mis­lijo, ką jam ga­li sa­kyt, ir už­kal­bi­no ši­teip:
– Gir­dė­jau, le­vai, kad tu esi ba­isiai drūts. Ar mu­du ne­pa­si­ban­da­vo­si­va sa­vo spė­ko­mis, kiek kat­ras ga­li­va?
– Ko­dėl ne? – at­sa­kė le­vas. – Ga­li­va eit im­tis.
Kur­pius sa­ko:
– Ga­li­va im­tis. Bet kam mud­viem im­tis? Ve­lyk spaus­i­va ak­me­nį: kat­ras iš ak­mens iš­spau­si­va skys­ti­mą, tai tas bū­si­va drūtes­nis.
Le­vas:
– Ga­li­va spaust ak­me­nu­ką, tik­tai kur mu­du jį ra­si­va?
– Na, tai ai­va ieš­kot, – sa­ko kur­pius, – o vis­gi ra­si­va. Ak­me­nu­kas mud­viem į ran­kas ne­at­eis.
Teip su­si­ta­rę ei­na juo­du ieš­kot. Štai be­ei­da­mu vie­ną už­ti­ko. Kur­pius sa­ko:
– Ot da­bar mud­viem ir už­ten­ka, nes vie­ną aš tu­riu ki­še­niu­j. Tik­tai kat­ras mu­du pir­ma spau­si­va – ki­ba tu, le­vai, pir­ma spau­si?
Teip le­vas pa­ė­mė ak­me­nu­ką. Kaip su­spau­dė – tik­tai mil­tai pa­si­da­rė! Po­tam kur­pius, pa­ė­męs iš sa­vo krep­šiu­ko tirš­to­jo pie­no gru­mu­lį, su­tap­no­jęs, kaip su­spau­dė – tik­tai skys­ti­mas iš­si­ver­tė, ir ga­na! Le­vas žiūrė­da­mas misli­ja sau: „Tik ji­sai yra drūtes­nis už ma­ne!“ Kur­pius sa­ko:
– Ką da­bar pra­dė­si­va, ki­ba da ei­si­va rėk­tyn?
Le­vas:
– Ga­li­va. Aš kaip su­rik­siu, tai vi­sos ša­kos nu­by­rės.
– O kad aš su­rik­siu, – sa­ko kur­pius, – tai ta­vo akys iš kak­tos iš­šoks!
Teip le­vas kaip su­ri­ko – tik­tai ša­kos pokšt pokšt ir krin­ta ant že­mės, o dar ir ke­li me­džiai nu­lū­žo. Ir pats kur­pius ką tik nepuo­lė, ale tik da jam teip Die­vas da­vė, kad da nepar­vir­to. Da­bar jis sa­ko:
– Le­vai, man ta­vęs gai­la, nes kaip aš su­rik­siu, tai ta­vo akys iš­šoks. Ver­čiau aš tau už­ri­šiu akis, tai jo­sios ra­si da šiaip teip iš­si­lai­kys.
– Na, ale tai kuo už­ri­ši? – klau­sia le­vas.
– Aš tu­riu ki­še­niuj ske­pe­tai­tę, ki­ba su tąj reiks už­rišt.
– Ge­rai, ge­rai bus, – sa­ko le­vas, – kad tik yra su kuom, tai tai ir už­rišk su tąj ske­pe­tai­te akis ir ga­li rėkt.
Kur­pius, iš­si­ė­męs iš ki­še­niaus sa­vo ske­pe­tai­tę, už­ri­šo jam akis ir pra­dė­jo rėkt to­kiu bū­du: iš­si­ė­mė iš po skver­no tą kal­viš­ką­jį kū­jį, ku­rį bu­vo pasėmęs eidamas į gi­rią. Teip su tuom kū­ju kaip rė­žė į kak­tą, kad le­vas su­ri­ko:
– Nerėk, su­si­mil­da­mas, ne­rėk, nes aš akių ne­tek­siu.
O kaip an­trą kar­tą rė­žė, tai jau le­vas pra­dė­jo pra­šy­tis:
– Su­si­my­lėk, mie­las prie­te­li, nerėk dau­giau, nes aš ne­da­lai­ky­siu ir kaip tik ga­lė­da­mas, ką man pri­sa­ky­si, tai ta­vęs vi­sa­dos pa­klau­sy­siu.
– Jei­gu ei­si su ma­nim iš tos gi­rios lau­kan be jo­kio prie­ši­ni­mo­si, tai aš ­liau­siu rė­kęs, – sa­kė kur­pius.
– Kur tik ma­ne ve­si, – sa­ko le­vas, – ten aš ir ei­siu, tik jei pa­liau­si rė­kęs.
Tuom tar­pu, kaip tas ga­lin­čius su le­vu gi­rio­je ėmė­si, bu­vo pas po­ną puo­ta. Tas kur­pius su tuom le­vu be jo­kio pa­si­prie­ši­ni­mo ėjo lau­kan iš gi­rios ir, ka­da jau bu­vo ne­to­li dva­ro, pa­ma­tę po­nai iš­bė­go į lau­ką pa­žiūrėt. Žiūri, kad le­vas ei­na drau­ge su kur­pium ir nie­ko jam neda­ro. Kur tik siun­čia, ten jis ir ei­na – nė ­bis­kį ne­si­prie­ši­na. Iš­va­rė tas kur­pius le­vą iš tos gi­rios vi­sai į ki­tą ka­ra­lys­tę, iš kur jis nie­ka­da ne­su­grį­žo. Po­tam par­ėjo ga­lin­čius į dva­rą pas po­ną, iš ku­rio gi­rios bu­vo iš­va­ręs le­vą; čio­nai ra­do at­va­žia­vu­sį ant puo­tos ir tą po­ną, iš ku­rio gi­rios bu­vo iš­va­ręs levą*. Po­nai vi­si sa­ko, kad jis yra la­bai iš­min­tingas, dėl­to jį rei­kią pa­sta­tyt ant ge­ros vie­tos, ne­ga­lį teip pa­likt be jo­kio ap­do­va­no­ji­mo. Tas po­nas, iš ku­rio gi­rios bu­vo iš­va­ręs žmog­žu­džius, ati­da­vė jam vie­ną dva­rą. O šit­sai po­nas, iš ku­rio gi­rios iš­va­rė le­vą, ati­da­vė jam sa­vo duk­te­rį ir di­de­liai da ap­do­va­no­jo. Kur­pius, pa­ė­męs dva­rą, o su tąj pa­na ap­si­že­ni­jęs, pa­sto­jo di­de­liu po­nu.“

FIKSUOTOJAS: Pataraitis

FIKSAVIMO METAI: 1904

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Senapilės (Marijampolės) pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P. 37-38. Nr. 12. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 172

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: * „Lietuviškose pasakose įvairiose“ vietoj „levą“ – „tuos žmogžudžius“: žmogžudžiai iš miško buvo anksčiau išvaryti. – K. Aleksynas

Atgal