NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6297&OId=3973 PAVADINIMAS: [Apie kurpių ir jo darbus] DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys FIKSACIJOS TIPAS: Nuorašas STILIUS: Liaudiška kalba Literatūrinė kalba TEKSTINIS TURINYS: Vienas kurpius, didis girtuoklis, kartą pagiriomis gavęs rūgštaus pieno, bevalgydamas užsnūdo ir pabudęs rado ant bliūdo rėpliojant daugybę musių. Griebęs su sauja, pagriebė daugelį musių, o suskaitęs atrado šimtą negyvų musių suspausta. Užsirašęs ant popierėlės, kad jis antsyk šimtą galvų nužudo, ir tą parašą ant kaktos prisilipinęs, įstojo į kelią ir beeidamas į grabę pavirto. Tūls ponas, tuom tarpu pro šalį važiuodamas, atrado kurpių su tuom parašu gulint ir, dažinojęs apė jo milžinišką vieką, pasisodino pas save, idant jis iš jo girios dvyliką žmogžudžų išvarytų. Radęs jis čion po žeme, kaip rodos, urve tuos žmogžudžius, surišęs juos prie buomo ir, gerai visiems kailį išpėręs, išsivarė juos iš girios.
Gavus jau nog to pono už tokį darbą dideles dovanas, atsirado kitas iš susirinkusiųjų ant puotos ponų, kurs dabar ėmė prašyt, ar jis negalėtų išvyt iš jo girios labai baisų levą, per kurį niekas negalėjo į girią pasisuktie. „Kurpius noriai apsiima ir tam gero padaryt.
Ponas, važiuodamas nuo baliaus namo, paėmė su savim tą galinčių ir parsivežė į savo dvarą. Čionais jį ponas gerai pamylėjo ir išsivedęs parodė tą girią, kurioje gyveno baisusis levas. Galinčius kurpius eidamas nieko su savim neėmė, tiktai kūjį kalvišką didelį ir rūgusio šildyto pieno į krepšiuką. Tuos savo daiktus pasikišęs po skvernu ir išėjo. Nuėjęs į tą girią, rado mažą kelelį, tuo keleliu ilgą galą nuėjęs, rado didelį kelmą. Jisai tą kelmą paėmęs nuvertė, ir iš pakelmės, iš tokio urvo išlindo baisusis levas. Pamatęs kurpius levą baisiai nusigando, net nežinojo, ką jam sakyt. Pastovėjo prieš levą, pasimislijo, ką jam gali sakyt, ir užkalbino šiteip:
– Girdėjau, levai, kad tu esi baisiai drūts. Ar mudu nepasibandavosiva savo spėkomis, kiek katras galiva?
– Kodėl ne? – atsakė levas. – Galiva eit imtis.
Kurpius sako:
– Galiva imtis. Bet kam mudviem imtis? Velyk spausiva akmenį: katras iš akmens išspausiva skystimą, tai tas būsiva drūtesnis.
Levas:
– Galiva spaust akmenuką, tiktai kur mudu jį rasiva?
– Na, tai aiva ieškot, – sako kurpius, – o visgi rasiva. Akmenukas mudviem į rankas neateis.
Teip susitarę eina juodu ieškot. Štai beeidamu vieną užtiko. Kurpius sako:
– Ot dabar mudviem ir užtenka, nes vieną aš turiu kišeniuj. Tiktai katras mudu pirma spausiva – kiba tu, levai, pirma spausi?
Teip levas paėmė akmenuką. Kaip suspaudė – tiktai miltai pasidarė! Potam kurpius, paėmęs iš savo krepšiuko tirštojo pieno grumulį, sutapnojęs, kaip suspaudė – tiktai skystimas išsivertė, ir gana! Levas žiūrėdamas mislija sau: „Tik jisai yra drūtesnis už mane!“ Kurpius sako:
– Ką dabar pradėsiva, kiba da eisiva rėktyn?
Levas:
– Galiva. Aš kaip suriksiu, tai visos šakos nubyrės.
– O kad aš suriksiu, – sako kurpius, – tai tavo akys iš kaktos iššoks!
Teip levas kaip suriko – tiktai šakos pokšt pokšt ir krinta ant žemės, o dar ir keli medžiai nulūžo. Ir pats kurpius ką tik nepuolė, ale tik da jam teip Dievas davė, kad da neparvirto. Dabar jis sako:
– Levai, man tavęs gaila, nes kaip aš suriksiu, tai tavo akys iššoks. Verčiau aš tau užrišiu akis, tai josios rasi da šiaip teip išsilaikys.
– Na, ale tai kuo užriši? – klausia levas.
– Aš turiu kišeniuj skepetaitę, kiba su tąj reiks užrišt.
– Gerai, gerai bus, – sako levas, – kad tik yra su kuom, tai tai ir užrišk su tąj skepetaite akis ir gali rėkt.
Kurpius, išsiėmęs iš kišeniaus savo skepetaitę, užrišo jam akis ir pradėjo rėkt tokiu būdu: išsiėmė iš po skverno tą kalviškąjį kūjį, kurį buvo pasėmęs eidamas į girią. Teip su tuom kūju kaip rėžė į kaktą, kad levas suriko:
– Nerėk, susimildamas, nerėk, nes aš akių neteksiu.
O kaip antrą kartą rėžė, tai jau levas pradėjo prašytis:
– Susimylėk, mielas prieteli, nerėk daugiau, nes aš nedalaikysiu ir kaip tik galėdamas, ką man prisakysi, tai tavęs visados paklausysiu.
– Jeigu eisi su manim iš tos girios laukan be jokio priešinimosi, tai aš liausiu rėkęs, – sakė kurpius.
– Kur tik mane vesi, – sako levas, – ten aš ir eisiu, tik jei paliausi rėkęs.
Tuom tarpu, kaip tas galinčius su levu girioje ėmėsi, buvo pas poną puota. Tas kurpius su tuom levu be jokio pasipriešinimo ėjo laukan iš girios ir, kada jau buvo netoli dvaro, pamatę ponai išbėgo į lauką pažiūrėt. Žiūri, kad levas eina drauge su kurpium ir nieko jam nedaro. Kur tik siunčia, ten jis ir eina – nė biskį nesipriešina. Išvarė tas kurpius levą iš tos girios visai į kitą karalystę, iš kur jis niekada nesugrįžo. Potam parėjo galinčius į dvarą pas poną, iš kurio girios buvo išvaręs levą; čionai rado atvažiavusį ant puotos ir tą poną, iš kurio girios buvo išvaręs levą*. Ponai visi sako, kad jis yra labai išmintingas, dėlto jį reikią pastatyt ant geros vietos, negalį teip palikt be jokio apdovanojimo. Tas ponas, iš kurio girios buvo išvaręs žmogžudžius, atidavė jam vieną dvarą. O šitsai ponas, iš kurio girios išvarė levą, atidavė jam savo dukterį ir dideliai da apdovanojo. Kurpius, paėmęs dvarą, o su tąj pana apsiženijęs, pastojo dideliu ponu.“
FIKSUOTOJAS: Pataraitis FIKSAVIMO METAI: 1904 FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Senapilės (Marijampolės) pavietas SKELBTA LEIDINYJE: Leidinio aprašas P. 37-38. Nr. 12. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.) SKELBTA LEIDINYJE: Leidinio aprašas, Nr. 172 ©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas PASTABOS: * „Lietuviškose pasakose įvairiose“ vietoj „levą“ – „tuos žmogžudžius“: žmogžudžiai iš miško buvo anksčiau išvaryti. – K. Aleksynas Atgal |