NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6666&OId=4215

PAVADINIMAS: [Šuo ir vilkas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Šu­va, be­tar­nau­da­mas gas­pa­do­riui, pa­se­no: akys žli­bos, dan­tys nu­di­lę, iš­bi­ro, mie­gas tan­kiai ap­nik­da­vo. Vie­ną kar­tą, kad vi­si val­gė pus­ry­tį, šu­ne­lis, be­lan­dy­da­mas po sta­lo, ka­me tru­pi­nius ir kau­le­lius ran­kio­jo, ne­ty­čioms už­my­nė gas­pa­do­riui ant ko­jos, kurs jau se­niai šu­nies ne­ap­ken­tė ir misli­jo jam ga­lą da­ry­ti, tat da­bar į ber­nus (vai­kius) ta­rė:
– Vai­kai, reik šu­va pa­kar­ti: pa­se­no – nie­kam netin­ka.
Šu­ne­lis la­bai nu­si­gan­do, ta­tai iš­gir­dęs, vie­nok sau pa­misli­jo, kad pa­kar­ti ne­si­duos, bet ge­riaus iš­bėgs į miš­ką ir te­nais, kaip ga­lės, teip ver­sis, kad gy­vy­bę pa­lai­ky­tų. Iš­lin­dęs iš po sta­lo, su­si­ran­gė pa­gal du­ris, lauk­da­mas, ku­met jas kas pra­da­rys. Kam nu­ti­kus, it iš šau­dyk­lės šū­vis iš­lė­kė lau­kan ir – į miš­ką. Bet sun­ku gy­ven­ti miš­ke ne­pra­tu­siam. Tat ir šu­ne­lis nu­liū­dęs – gal­vą nu­lei­dęs, uo­de­gą pa­glem­žęs, vaikš­ti­nė­jo pir­mą die­ną po tan­ku­my­nus, kad su kuo ne­rei­ka­lin­gu ne­pa­si­tik­tų. Pas­kuo, su­pra­tęs, kad slaps­ty­da­mos nie­ko ne­peš, iš­ėjo eikš­tėn. Čia be­kro­pi­nė­da­mas pa­si­ti­ko su se­nu vil­ku, ku­rį ne ­kar­tą bu­vo vi­jęs nuo sa­vo gas­pa­do­riaus gy­vuo­lių. Vil­kas, ke­te­rą pa­sta­tęs, lū­pas vip­čio­da­mas, rė­žės prieš šu­nį, bet, re­gė­da­mas jo di­dį nu­si­mi­ni­mą, vei­kiai su­minkš­tė­jo ir už­klau­sė, ko čia ieš­kąs. Tu­met šu­ne­lis iš­pa­sa­ko­jo vis­ką, kaip bu­vo.
Tas vil­kas bu­vo ge­ros šir­dies. Šu­nies be­si­klau­sy­dams, su­si­grau­di­no ir ta­rė:
– Ne­bi­jok, bro­lau, ik­šiol bu­vo­va prie­šais, nū­gis (da­bar) būsi­va bi­čiu­liais. Tau mais­to, kol gy­va gal­va, pri­sta­ty­siu, vi­su ­kuo pu­siau da­ly­si­vos.
Ir ne­blo­gai jied­vėm klo­jos. Vil­kas die­ną ir nak­tį ko­jas kū­lė, vi­su­met ne­tuš­čias par­ei­da­vo, tan­kiau­siai nuo šu­nies bu­vu­sio­jo gas­pa­do­riaus by ką pa­gau­da­mas.
Vie­ną kar­tą vil­kas, pa­grį­žę­s iš me­džiok­lės, ap­sa­kė šu­niui, kad jo gas­pa­do­riaus duk­tė iš­te­kan­ti. Tai iš­gir­dęs, sa­ko:
– Eis­va į ve­se­lę! Vi­si tu­met bus ge­ri, man nie­ko ne­da­rys, o ta­vęs su­si­rin­ki­me ne­pa­tė­mys ar­ba už šu­nį pa­lai­kys, po sta­lo ar­ba suo­lo pa­lį­si – al­ka­nu ne­bū­si, o nak­tį, kaip sve­čiai su­migs, ir už sta­lo at­si­sėdę ga­lė­si­va kuo tin­ka­mi pa­si­vai­šin­ti.
Vil­kas ne­si­sten­gė: nu­ė­jo abu į ve­se­lę – ir vis­kas teip sto­jos, kaip šu­va bu­vo kal­bė­jęs. Vil­kas pa­spru­go po suo­lų į kam­pą, šu­va dran­siai įė­jo į vi­dų ir, už­si­kė­lęs pir­mą­sias ko­jas ant lop­šio kraš­to, kū­di­kį su­po – tas dar­bas bu­vo jam pri­pras­tas.
Jau vėlūs­tą nak­čią sve­čiai iš­vaikš­čio­jo gul­tų. Tuo­kart mū­sų bi­čiu­liai – šu­va ir vil­kas – su­si­sė­do už sta­lo ir pra­dė­jo my­lė­ties. Kad už­kan­das ge­riaus lįs­tų, ger­kles gė­ri­mais vil­gė. Vei­kiai už­kai­to, pa­si­da­rė šne­kes­ni, jė­mė bu­čiuo­ties ir, dar la­biaus viens ki­tą ra­gin­da­mi, tai sal­dži­ą­ją, tai kar­či­ą­ją be pa­liau­bos mau­kė, pir­miaus stik­le­liais, pas­kuo skle­ny­čio­mis. Bet gir­tims ne­to­li nuo ne­lai­mės. Vil­kas ne­pa­si­ju­to – mat pir­mą kar­tą da­bar jam ger­ti ti­kos, – par­ daug už­si­rė­žė, pra­dė­jo nie­kus dirb­ti: už­si­gei­dė dai­nuo­ti. Ir sa­ko šu­niui:
– Bro­liuk, kaip man links­mu! Pa­dai­nuo­ki­va!
Šu­va, dar ne teip gir­tas, nes nu­jė­gė, kas ga­li iš to iš­ei­ti, mal­da­vo vil­ko, kad to ne­da­ry­tų:
– Sve­čiai pa­bus, mud­viem kai­lį iš­dirbs, – pri­va­džio­jo.
Bet vil­kas vis sa­vo va­ro:
– Broliuk, dai­nuo­siu, ne­iš­ken­siu.
Šu­va:
– Duok pa­ka­jų, ne­da­ryk tų nie­kų: gaus­va muš­ti ir iš ve­se­lės iš­guis.
Vil­kas:
– Ne, bro­liuk, dai­nuo­siu. Ne­ga­liu ne­pa­si­links­min­ti, kad ge­ro­sios esu, jau dai­nuo­ju. – Ir su­ri­ko sa­vo vil­kiš­ku bal­su: – A-hū, a-hū!..
Sve­čiai akies ­mirks­ny­je vi­si ant ko­jų sto­jos ir, iš­vy­dę mū­sų bi­čiu­lius, ką kas pa­ga­vo, pū­lė muš­ti. Vos ne vos šiud­viem pa­vy­ko iš tro­bos iš­trūkt ir miš­ką pa­siek­ti. To­lyj miš­ke ap­si­sto­jo bė­gę ir, lie­žu­vius it pan­čius iš­lei­dę, le­ka­vo. Di­de­lė bai­mė ir iš­gans­tis gir­tu­mą iš jųd­vie­jų iš­va­rė. Šu­va pir­ma­sis pra­bi­lo:
– Ne­ži­no­jau, kad tu toks mul­kis esi. Nie­ku­met ne­būčiau lei­dęs tau teip daug ger­ti, ir [ar] ne­rei­kė­jo ma­nęs klau­sy­ti, kad sa­kiau: ne­dai­nuok, ne­dai­nuok... O kad ta­ve ba­la ne­ma­ty­tų – jau se­niai teip ne­bu­vau bė­gęs, dar da­bar na­ga­liu at­lyž­ti (at­si­gau­ti). Ne, aš tau to ne­do­va­nos­iu, eis­va ve­du ant muš­ty­nių. Tu pa­si­imk du miš­ko žvėris, aš – du na­mi­nius gy­vu­lius, – trys pryš tris mu­ši­mos. Kas bus nu­veik­tas, tas tu­rės par­ga­lė­to­jui tar­nau­ti. Ar su­pran­ti tu, vil­ko pu­se, ką pa­da­rei?
Vil­kas, kal­tu jaus­da­mos, nors pik­čius jį ėmė ant šu­nies už to­kius ašt­rius žo­džius, su­ti­ko ant muš­ty­nių.
Pa­skir­tą die­ną ir ady­ną vil­kas at­ėjo, le­vą ir meš­ką (luo­kį) ve­di­nas, ant su­tar­tos vie­tos, bet šu­nies su sa­vai­siais dar nebu­vo. Vei­kiai jo ne­su­lauk­da­mi, įlai­pi­no meš­ką į pu­šį pa­vei­zė­tų, ar ne­at­ei­na. Le­vas tu tar­pu su­ma­nė, kad būtų ge­rai pa­si­slė­pus pa­si­klau­sy­ti, ką šu­va su pa­gel­bi­nin­kais kal­bės at­ėję. Tat jis pats ap­si­ka­sė į ker­pes, o vil­kui po eg­lai­tės pa­si­lįs­ti pa­ta­rė.
Meš­ka pa­ma­tė at­ei­nant šu­nį su ka­rei­viais. Le­vas klau­sia:
– Ką jis to­kius at­si­ve­da?
Meš­ka sa­kos pir­mą kar­tą to­kius ma­tan­ti: vie­nas esąs ka­la­vi­jais ap­si­kai­šęs ir vis jais že­mę rė­žiąs, ant­ra­sai tu­riąs dur­tu­vą į aukš­tą pa­sta­tęs, bet šiu­du ma­žes­ni esą už šu­nį. Vil­kas pra­si­džiu­go ir sa­ko:
– Tai man vie­nam ne­bus su jais ko pra­si­dė­ti.
Le­vas iš džiaugs­mo uo­de­gos ne­ga­lė­jo su­tu­rė­ti, kad ne­kir­bė­tų. Ne­tru­kus at­ėjo šu­va dra­u­ge su gai­džiu ir ka­ti­nu. Vi­si nu­si­ste­bė­jo, vil­ko su žvėri­mis ne­ra­dę. Ta­rės pa­si­vė­la­vę: ar­gi vil­kas būtų pa­bū­gęs ar­ba šu­nį ap­ga­vęs? Ka­ti­nas, kad lai­ko vel­tu ne­leis­tų, pra­dė­jo me­džio­ti. Be­ty­ki­nė­da­mas pa­ma­tė kir­ban­čią le­vo uo­de­gą. Ma­ny­da­mas, kad tai pe­lė, drykt pri­šo­ko ir capt – iš vi­so vie­ko su dan­ti­mis ją su­kan­do. Le­vas, tuo­mi bai­siai par­gans­dy­tas, su vi­so­mis ker­pė­mis pa­šo­ko aukš­tyn ir iš sa­vo pu­sės par­gans­di­no ka­ti­ną, kurs fur fur fur šo­ko į pu­šę, ant ku­rios meš­ka sėdė­jo. Tai le­te­nos iš par­si­gan­di­mo pra­dė­jo vir­pė­ti, ir nei jus­te ne­pa­siju­to, kaip ant že­mės nu­dri­bo (iš­tiš­ko). Šu­va iš bai­mės į ka­muo­lį su­si­rie­tė, o gai­dys, įlė­kęs į eg­lai­tę, po ku­rios vil­kas kiū­to­jo, pra­dė­jo už­sprin­gu­sia ger­kle ka­dė­ti. Ant to mū­šis ir pa­si­bai­gė. Miš­ko žvėrys bė­go kož­nas sau kur kliūt.
Į an­trą die­ną su­sė­jo vi­si trys vėl į krū­vą. Vil­kas rū­go­jo ir iš­mė­ti­nė­jo sa­vo pa­gel­bi­nin­kams. Meš­ka kal­ti­no le­vą, nuo jo vi­sa ne­lai­mės pra­džia esan­ti: kam šo­ko teip smar­kiai iš gu­lyk­los, kol nieks dar nei ne­misli­jo pra­dė­ti mū­šio. Le­vas tei­si­nos ir iš sa­vo pu­sės kal­ti­no meš­ką:
– Aa, būtu­mei ir tu kaip už­si­de­gu­si pa­šo­ku­si, jei būtų kas tau su karš­to­mis re­plė­mis už uo­de­gos nu­tvė­ręs. Bet ko tu iš me­džio tiš­kai? Vei­zėk, ir šlau­nį pa­si­mu­šei – šlu­buo­ji.
Meš­ka:
– Ir tu būtu­mei ant ma­no vie­tos ne­sėdė­jęs – vei­ziu, jog tas, kurs tau su karš­to­mis re­plė­mis, lip­dams prie ma­nęs, pu­čia ir ski­lia, pu­čia ir ski­lia – ne­pai­ka aš, kad lauk­čiau, kol už­degs. Bet nors pa­čiam tos ne­lai­mės pra­mi­co­riui rei­kė­jo gin­ties: juk gy­rės pats viens ne­tu­rė­si­ąs su jais ką veik­ti, o da­bar pa­bėgo, – teip meš­ka už­bai­gė, kal­tin­da­ma vil­ką.
Vil­kas sa­ko:
– Prie­te­liai, kaip aš ga­lė­jau ne­bėg­ti? Tas, su ka­la­vi­jais ap­si­kai­šęs, įlė­kė į eg­lai­tę ir šau­kia: „Pa­duok – pa­kar­siu, pa­duok – pa­kar­siu“. Ar gi aš kvai­las, kad to lauk­čiau? Ir pa­bie­gau

PATEIKĖJAS: Juozas Bajorynas

FIKSUOTOJAS: Antanas Bajorynas

FIKSAVIMO METAI: 1890

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Užrašyta Gaurės parapijoje, Raseinių paviete

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P.74-78. Nr. 62. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal