NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6873&OId=4416 PAVADINIMAS: [Žmogus ir žvėrys] DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys FIKSACIJOS TIPAS: Redaguota versija STILIUS: Literatūrinė kalba TEKSTINIS TURINYS: Kietą kartą levai rokoujį:
– Be rondi, už momis biera kas diktesnis ir smarkesnis ant ciela svieta?
Koisis pradiejęs sakyti:
– Kad jūs žmogaus nestoviat vijnas ronkas. – Saka: – Aš jau žmogų gerai dasviečijau...
No, šyj pradieja sakyti:
– Kokiou spasabo?
Saka:
– Veinu čieso mes užejam žmogų bemeigtiantį, sustojam devyni vyrā dikti gerti ano krauja. Kaip anas tiktai gripšterieja so veino ronku, aštounis vyrus veinkart nuspaudi, aš devintasis bepalikau. Ir teip būtų ir moni nuspaudęs, ali ronka nebipriteka lig monęs...
Levs ano pradiejęs prašyti:
– Meldems, ēkiau, mon parodyk žmogų, koks tas gal būti žmogos.
– No, kad to nori, eik so moni.
Novedęs netolei vijškeli, karklyni pastatęs levą:
– Čia, – saka, – turies ateiti žmogos...
Laukontio – nieks neateit. Potam atbiegos peiminelis, lazdeli pasirembdams. Levs pamatęs ir sakos koisiou:
– Mosint tas yra žmogos?
Koisis sakos:
– Gal anas būti žmogomi, ali dabar niera ans žmogos.
Ateitonti paskoi motriška.
– Koisi, bene anta žmogos?
– Aik, nevaden ano nieks žmogomi, ale motriška.
Levs myždams nor to žmogaus sulaukti ir so anou išsigrumti. Pamati ubagą ateitont so dvim lazdem. Levs sakos:
– Tas tor būti žmogo.
Saka:
– Tas yra bovęs žmogos, ali dabar nebiera žmogomi.
Atjojęs dvariškis raits so pištilietoms užsikaišęs, so šobli. Pradiejęs koisis sakyti:
– Dabar, – saka, – žmogos tas yra. Je nori, so tou gali parsiimti...
Šis, nagos išplietęs turiąs, grobs aną, supliešys... Kaip jau yra anam patemi šūviej, poulęs iš karklyna ant žmogaus. Šis, pištilietą ištraukęs, šavęs ir iššavęs anam akį. Tas levs, apsisokięs veino karto, poulęs antrą kartą. Šis davęs iš antras pištilietas – viel šiam akį antrą išgryžęs. Šis polos ant viršaus, ir teip dabar žmogos, ištraukięs šoblį, kapojęs, kapojęs – tijk levs nebišturiejęs, biegęs šalen. Tad pagrįžęs pasakojįs ketėms, kad mes žmogous nestoviam nie veina piršta. Sakos:
– Aš niekados nemislijau, kad žmogos gal toks būti smarkos ir toks dikts. Melskiates, kad žmogous nesotiktumet. Žmogos joukoudams moni pabenge, no kad būtum iš teisų kebęs, būčio gyvas niekados napalikęs! Veiną kartą atkrenkštęs monį spjovi, antrą kartą mon akis išspjaudi, paskoi kaip ims moni so veino piršto kapoti – kor greib mon, čia kiaurai eit!..
Ir palika žmogos už visus žvieris ir paukštius diktesnis ir smarkesnis.
FIKSUOTOJAS: Simonas Daukantas FIKSAVIMO METAI: 1835 SKELBTA LEIDINYJE: Leidinio aprašas P.90-91. Nr. 82. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.) SKELBTA LEIDINYJE: Leidinio aprašas, Nr. 49 SKELBTA LEIDINYJE: Leidinio aprašas, Nr. 465 ©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas PASTABOS: Iš S. Daukanto rankraščio „Pasakas massiu suraszitas 1835 metuse apigardosi Kretiu, Palongos, Gundenės“. Atgal |