NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6873&OId=4416

PAVADINIMAS: [Žmogus ir žvėrys]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Literatūrinė kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kie­tą kar­tą le­vai ro­kou­jį:
– Be ­ron­di, už mo­mis bie­ra kas dik­tes­nis ir smar­kes­nis ant cie­la svie­ta?
Koi­sis pra­die­jęs sa­ky­ti:
– Kad jūs žmo­gaus ne­sto­viat vij­nas ron­kas. – Sa­ka: – Aš jau žmo­gų ge­rai dasviečijau...
No, šy­j pra­die­ja sa­ky­ti:
– Ko­kiou spasabo?
Sa­ka:
– Vei­nu čie­so mes užejam žmo­gų be­meig­tian­tį, su­sto­jam de­vy­ni vy­rā dik­ti ger­ti ano krau­ja. Kaip anas tik­tai gripš­te­rie­ja so vei­no ron­ku, aš­tou­nis vy­rus vein­kart nu­spau­di, aš de­vin­ta­sis be­pa­li­kau. Ir teip būtų ir mo­ni nu­spau­dęs, ali ron­ka ne­bip­ri­te­ka lig mo­nęs...
Levs ano pra­die­jęs pra­šy­ti:
– Mel­dems, ēkiau, mon pa­ro­dyk žmo­gų, koks tas gal būti žmo­gos.
– No, kad to no­ri, eik so mo­ni.
No­ve­dęs ne­to­lei vij­ške­li, kar­kly­ni pa­sta­tęs le­vą:
– Čia, – sa­ka, – tu­ries at­ei­ti žmo­gos...
Lau­kon­tio – nieks neat­eit. Po­tam at­bie­gos pei­mi­ne­lis, laz­de­li pa­si­rem­bdams. Levs pa­ma­tęs ir sa­kos koi­siou:
– Mo­sint tas yra žmo­gos?
Koi­sis sa­kos:
– Gal anas būti žmo­go­mi, ali da­bar nie­ra ans žmo­gos.
At­ei­ton­ti pa­skoi mot­riš­ka.
– Koi­si, be­ne anta žmo­gos?
– Aik, ne­va­den ano nieks žmo­go­mi, ale mot­riš­ka.
Levs myž­dams nor to žmo­gaus su­lauk­ti ir so anou iš­sig­rum­ti. Pa­ma­ti uba­gą at­ei­tont so dvim laz­dem. Levs sa­kos:
– Tas tor būti žmo­go.
Sa­ka:
– Tas yra bo­vęs žmo­gos, ali da­bar nebie­ra žmo­go­mi.
At­jo­jęs dva­riš­kis raits so piš­ti­lie­toms už­si­kai­šęs, so šob­li. Pra­die­jęs koi­sis sa­ky­ti:
– Da­bar, – sa­ka, – žmo­gos tas yra. Je no­ri, so tou ga­li par­si­im­ti...
Šis, na­gos iš­plie­tęs tu­riąs, grobs aną, su­plie­šys... Kaip jau yra anam pa­te­mi šū­viej, poulęs iš kar­kly­na ant žmo­gaus. Šis, piš­ti­lie­tą iš­trau­kęs, ša­vęs ir iš­ša­vęs anam akį. Tas levs, ap­si­so­ki­ęs vei­no kar­to, po­ulęs an­trą kar­tą. Šis da­vęs iš ant­ras piš­ti­lie­tas – viel šiam akį an­trą iš­gry­ž­ęs. Šis po­los ant vir­šaus, ir teip da­bar žmo­gos, iš­trau­ki­ęs šob­lį, ka­po­jęs, ka­po­jęs – tijk levs ne­biš­tu­rie­jęs, bie­gęs ša­len. Tad pa­grį­žęs pa­sa­ko­jįs ke­tėms, kad mes žmo­gous ne­sto­viam nie vei­na pirš­ta. Sa­kos:
– Aš nie­ka­dos nemisli­jau, kad žmo­gos gal toks būti smar­kos ir toks dikts. Mels­kia­tes, kad žmo­gous ne­so­tik­tu­met. Žmo­gos jou­kou­dams mo­ni pa­ben­ge, no kad būtum iš tei­sų ke­bęs, bū­čio gy­vas nie­ka­dos na­pa­li­k­ęs! Vei­ną kar­tą at­krenkš­tęs mo­nį spjo­vi, an­trą kar­tą mon akis iš­spjau­di, pa­skoi kaip ims mo­ni so vei­no pirš­to ka­po­ti – kor greib mon, čia kiau­rai eit!..
Ir pa­li­ka žmo­gos už vi­sus žvie­ris ir paukš­tius dik­tes­nis ir smar­kes­nis.

FIKSUOTOJAS: Simonas Daukantas

FIKSAVIMO METAI: 1835

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P.90-91. Nr. 82. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 49

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 465

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Iš S. Daukanto rankraščio „Pasakas massiu suraszitas 1835 metuse apigardosi Kretiu, Palongos, Gundenės“.

Atgal