NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=7061&OId=4600

PAVADINIMAS: [Levas, meška ir žmogus]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Se­nis le­vas mir­da­mas pa­sa­kęs sa­vo vai­kui:
– Tu esi tvir­tas, ga­li dau­giaus nie­ko ne­bi­jo­ti, kaip tik­tai žmo­gaus.
Vaiks klau­si­ąs:
– Tai­gi ar žmo­gus už le­vą tvir­tes­nis?
Se­nis at­sa­kęs:
– Ne tvir­tes­nis, bet kad ko jis negal su sa­vo spė­ku, tai jis su pry­tai­sais dau­giau pa­da­ro – žmo­gus tu­ri pro­tą.
Tas levs se­nis nu­si­bai­gęs, ir reik ei­ti jau vai­kui sav mais­to pa­čiam ieš­ko­tis. Vie­ną kar­tą jis ir su­si­ti­kęs su meš­ka, ir ėmę jie­du ris­tis. Le­vui­tis meš­ką ir nu­vei­kęs. Meš­ka sa­kan­ti:
– Ge­rai, tu ma­ne nu­vei­kei, bet kad tu su žmo­gum su­si­tik­tum, tai jis ta­ve par­ga­lė­tų.
Jau­nas le­vas, gir­dė­da­mas meš­ką šne­kant apie žmo­gų, sa­kąs:
– Tai aš tą kal­bą jau an­trą kar­tą gir­džiu. Ma­na tėvs mir­dams man teip sa­kė ir tu da­bar man an­trą kar­tą tą pa­čią kal­bą kal­bi – tai ar tu pa­žįs­ti žmo­gų?
Meš­ka sa­kan­ti:
– Oja, ži­nau ir ge­rai pa­žįs­tu.
Le­vui­tis:
– Nu, tai tu man jį pa­ro­dyk.
Meš­ka:
– Eme, pa­ro­dy­siu.
Nu­ė­ję prė vieš­ke­lio ir su­tū­pę už kū­ly­no ir žiūrią. Ei­nąs ke­liu toks ma­žas vai­kas – pie­me­nė­lis. Klau­si­ąs le­vas:
– Čia be­ne žmo­gus ei­na?
Meš­ka sa­kan­ti:
– Ne, gal ir bus jis ka­da žmo­gus, o da­bar tik­tai pie­muo.
Po va­lan­dos ei­nąs toks se­niuks – uba­gė­lis. Tas le­vas vėl klau­si­ąs meš­kos:
– Tas be­ne žmo­gus ei­na?
Meš­ka at­sa­kius:
– Ne, gal jis ir bu­vo ka­da žmo­gus, bet jau da­bar tik­tai uba­gas.
Šit neilg­tru­kus at­jo­jąs rai­tas, ap­si­gin­kla­vęs ka­rei­vis. Le­vas klau­si­ąs:
– O tai tas­ tas be­ne žmo­gus?
Meš­ka sa­kan­ti:
– Ja, ja – tas yra žmo­gus. Ma­tai, kad jis ar­klį į tarp­ko­jų įsi­sprau­dęs ne­šas.
Le­vas tuo­jaus tam prie­šais ir ei­nąs. Žmo­gus tuo­jaus tam iš muš­kie­tas – paukš iš vie­nos, iš ant­ros puš­ta­lie­tas – paukš, paukš! Da le­vas ar­tyn ei­nąs. Tuoj žmo­gus, iš­si­trau­kęs kar­dą, kai pa­ga­vęs ta­šyt – su­skal­dęs gal­vą ir au­sis nu­ka­po­jęs! Ir, pa­li­kęs le­vą be­dryb­san­tį, nu­jo­jęs sav. Le­vui­tis at­si­gei­ve­lė­jęs ir sa­kąs meš­kai:
– Tei­sy­bę ma­no tė­vas sa­kė ir tu – nėr ko su žmo­gum pra­si­dė­ti: kol spjau­dės – spjau­dės, o kai ėmė lai­žyt, tai ir au­sis nu­lai­žė...
Tiek.

FIKSUOTOJAS: Matas Slančiauskas

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P.97-98. Nr. 90. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 144

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal