NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8476&OId=5694
PAVADINIMAS: Pasakojimas, tekstas redaguotas 2004
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Apė 1866 metus ir paskiaus buvo apsimetę Pakapės miestelyj gyventi dvi įstabios žmogystės: viens – Juozapėlis zokoninks, o antras – kunings, velnių varinėtojus, kurio vardo nežinau. Juozapėlis gydė visokias ligas su namų žolėm, liepdamas jiems patiems susirinkus susivirinti ir gerti: rožes, malvas, yzapus ir t. t., juodas vilnas, vyną, ir tiek. Daugiaus visiems pas jį ateinantiems sakinėjo apė dūšias jų giminaičių, čysčiuj kentančių; kitiems sakinėdavai, kad „iš tavo giminės da tebėra čysčiuj nuo senų laikų kokie du ar trys vyskupai, keli ten kuningai – už juos reik tiek ir tiek dešimtų mišių užpirkti, bet čia, mūsų krašte, mišios labai brangios – man atnešk tiek ir tiek – 20, 30 ar 50 rublių, tai aš tuos piningus nusiųsiu, kur po pusę rublio mišios laikomos, tai tada tavo giminaičių bus dūšios išgelbėtos“. Žmoneliai, apė tai gavę žinoti, bėgdavai skubinai namo piningų tiek storotis, kiek jiems buvo pasakyta, ir tuoj jam nešdavai, tankiausiai pasiskolinę. Sako, kad kiti šimtus rublių nešę, turtingesniejie, tam šventam ir stebuklingam žmogui ir teip tikėjos, kad savo giminaičius į dangaus karalystę pasodinsią. O jis tuos piningus kur norėjo, ten padėjo. Kiek tada buvo kalbos apė jo stebuklingą visko žinojimą. Bet, sako, buvo jam toki sena tetulė, ta pirmiaus atėjusių išsiklausinėdavai ir tam šventuojui pasakinėdavai, – tas ir žino, kas turtingesnis, kas beturtis ir t. t., kam ko reik, kam ką skaudu…
Tas velnių varinėtojis kunings teip pat buvo stebuklingas, garbavots. Kaip tie bepročiai žmoneliai buvę nuo jo šventytu vandeniu liejami, ligi kiaurai permerkiant. Kaip tie, jį pamatę, keikdavę, o jis juos su kokiais ten šventais įrankiais mušdavai. Tie visi šnekalai būdavę nuo piktos dvasios par burnas tų ligonių ir t. t.
Tas Juozapėlis ir dabar tebegydo, kur nedėlė, kur mėnuo po žmonis pasivalkiodams.
Dabar šitai tam lygi atsiradus Barbė, arba Barbola. Pirma ji gyveno apė Papilę, dabar – apė Kužius, apė Amalių stanciją. Ta merga asanti bjauri, nusivėlus, su dviem vaikais, bet ligoniai ją ponia vadiną. Ir labai pikta, keikianti, lojojanti pas ją ateinančius. Sakanti: „Ko jūs pas mane ateinat, ar aš jūsų prašau?!“ Gydanti su činčibierais, vitrijolu ir šilvasariu. Labjausiai pas ją vyrai einą, važiuoją pasiklausti, kas kur matęs piningus degant, kaip tuos galiama atrasti, kaip kur iškasti. O ji teip aiškiai pasakanti, kai būt toj vietoj pati buvus: tai ten pietų ar vakarų šalyj kelias eina, tenai toj pusėj toks medis yra išaugęs, kur ten akmuo asąs didelis, kitur didesnis ir t. t., ir t. t. Liepianti pamėtyti žalius, raudonus, mėlynus siūlus toj vietoj, kur matė kas piningus degant, o antrą kartą atėjusiems pasako, kad po tokiu ir tokiu siūlu kask ir atrasi piningus. Tas viskas ir dabar pas mus yra!
FIKSUOTOJAS: Matas Slančiauskas
FIKSAVIMO METAI: 1901-1910
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Joniškis, r. sav., , , Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 157, Nr. 45
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 12. Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SAUGOMA:
LLTI BR (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas) | F 2-434 („Juodosios knygos”), Nr. 45 (Mato Slančiausko I pluoštas)
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas