NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8882&OId=6082
PAVADINIMAS: Sakmė, kaip velnias išgelbėjo našlę (2004 redakcija)
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Kitą kartą gyvenus kokioj pirtelėj pakluonės viena našlelė su penketu vaikelių labai vargingai. Ji vieną kartą pamačius pas tą savo pirtelę piningus degant, tai iškasus. Ir pamatęs kaimyns ją iškasant. Daugiaus tas jos kaimynas vidurnaktyj ir atėjęs, užsitaisęs ožio ragus, gelžies nagus, kokiom ten žarnom krūtinę apsidraikęs, degantį meduogalį į dantis įsikandęs. Ir ėmęs apė jos langelį brazdintis, baldytis ir prašąs:
– Atiduok mano piningus!
Ta žmonelė nusigandus, ėmus apžadus daryti:
– Duosiu kuningui tų piningų ant mišių, ant bažnyčios, duosiu ubagam, – ir t. t.
Tas baldesys baldesys ir nueidams pasakęs:
– Tai šiąnakt tiek, bet kad rytoj naktį ateisiu, tai ne teip bus.
Antrą naktį atėjęs da labjaus ėmęs baldytis ir vel prašąs:
– Atiduok mano piningus!
Ta žmonelė drebanti ir da didesnius apžadus daranti. Tas draskęsis draskęsis, vel nueidams pasakęs:
– Jau kad trečią naktį ateisiu, tai tą visą trobelpalaikę išardysiu ir tave pačią nusmaugsiu, tai tu pamatysi, kokios štukos bus su manim.
Daugiaus tai ji par visą dieną pardrebėjus ir nežinanti, kaip čia nuo jo bus išsisukti.
Šit vakars temst – kasžin kas brakš brakš ir įein į jos tą pirtelę. Ši žiūrianti. Toks gražus ponaitis, su muškieta, trys švilpikai ant krūtinės – šaulys. Tas jai labą vakarą davęs ir prašąsys, kad leistų jam čia patupėt, kol šunys kiškį atvarys. Ta žmonelė prasidžiaugus ir tuoj jam kėdelę padėjus. Bet jis nesėdęsis nė ant tos jos kėdelės – atsitūpęs ant kulnių, ant durių nusisukęs, muškietą tarpkojy pasistatęs ir tupiąs.
Šit jau apė kokią vienuoliktą valandą naktyj atpuoląs tas jos kaimynas ir tiesiai par išgriuvusius skliautus ant jos aukšto ėmęs baldytis ir rėkauti:
– Atiduok mano piningus!
Ir – nuo aukšto žemėn, tuoj pro duris į vidų. Tas ponaitis tuoj stakt į kojas jam priešais ir klaus:
– Kas tu toks asi?
Šis atsakęs:
– Velns!
– Kelintos gildijės?
Tas sakąs:
– Pirmos!
Ponaitis:
– O aš dvyliktos!
Tuoj kapt į nagus tą. Nė pro duris nebenešęs: buvęs langelio viens šybs išdužęs – išvilkęs pro tą skylę su visais ragais, su visais nagais. Kai ėmęs švelpt su tais savo švilpikais, tai debesiai skyręsis. Oru kad lėkę – ir nušvilpinęs į peklą.
Tai mat ponas Dievs pasiuntė tą velnį ją išgelbėti.
PATEIKĖJAS: Povilas Ginkus
FIKSUOTOJAS: Matas Slančiauskas
FIKSAVIMO METAI: 1901
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Toliočiai, k., Rudiškių sen., Joniškio r. sav., Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Teliočiai, k.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 175-176, Nr. 20
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 12. Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. XXV 70
Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko dr. J. Basanavičius. – Chicago, 1903; naujas leid.: Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. (Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka. T. 7). – V., 1998
SAUGOMA:
LLTI BR (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas) | F 2-434 („Juodosios knygos”), Nr. 20 (Mato Slančiausko III pluoštas)
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas