NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8964&OId=6163
PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo žmogus, turėjo tris sūnus. Du buvo kytri, o jauniausias durnas. Ir jis jiem nupirko po porą arklių. Ale pradėjo jų miežius ėst. Ir vieną naktį išleido vyriausią sūnų dabot tų miežių. Ale tas sūnus užmigo ir nieko nematė. Parėjo iš ryto namo. Diedas klausia:
– Ką tu matei?
– Nieko aš nemačiau.
Kitą naktį išleido antrąjį sūnų dabot. Teip ir tas nieko nepagavo. Išleido tą durnių. Durnius pasiėmė kaklinyką ir nuėjo pas tuos miežius ir atsisėdo ant akmenies. Ir sėdėjo iki pačiam vidurnakčiui. Ir atlėkė šyvas arklys, tep baltas, kad net visą žemę nušvietė. Ir jis jį pagavo. Parėjo iš ryto namo, ir klausia tėvas:
– Na, durniau, ar pagavai ką?
Durnius sako:
– Pagavau šyvą arklį, ale ir vėl paleidau. Ėmė prašytis, tai aš už tai jį paleidau.
Vieną sykį atėjo žinia, kad karalius savo dukterį duos per pačią tam, katras užšoks su arkliu an trečio gyvenimo. Tai tėvas leido savo du sūnus vyriausius, o durnių paliko namie. Ir durnius prašėsi, kad jį leistų nor pagrybaut. Tai jį išleido. O durnius kašiukę numetė palei tvorą ir nuėjo toliau ir sakė:
– Šyvute!
Ir šyvutė atbėgo. Ir durnius šyvutei įlindo į vieną ausį, o per kitą išlindo – toks ponaitis pasidarė, kad gražu žiūrėt. Ir nujojo pas karalių. Ir davė savo šyvutei kančiuku per šoną – šoko arklys ir užšoko pas tą karaliaus dukterį. Karaliaus duktė davė jam savo žiedą. Ir jis parjojo. Netoli namų ir paleido savo arklį, pririnko musiomirių, parnešė namo ir padavė mergom. Mergos sakė:
– Durniau, ką tu čia parnešei!
Durnius užsilipo ant pečiaus ir norėjo pasižiūrėt savo žiedo. Kaip atidengė pirštą, teip ir prašvietė visą grinčią. Ale durnius tuojau uždengė pirštą. Broliai sako:
– Durniau, ką tu tę darei? Nori grinčią uždegt?!
Vieną sykį vėl atsiuntė karalius žinią, kad ateitų ant pačestavojimo. Ir jis išleido savo visus brolius*, ir durnių, ir pats išėjo. Susėdo visi už stalo, ir durnius atsisėdo pas pečių. Karaliaus duktė nešė visiem šnapso, ir nunešė durniui. Ale durniaus klausė:
– Kodėl tavo pirštas užrištas?
Karaliaus duktė atrišo pirštą, teip visus ir apšvietė. Tai pamačius, karaliaus duktė prisivedė prie jo tėvo ir sakė:
– Tai mano vyras.
Ir nuvedė į stubą, apvilko gražiais drabužiais, nuprausė. Ir atsivedė, už stalo pasodino, ir jiedu su tąj karaliaus dukteria apsiženyjo.
FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas
FIKSAVIMO METAI: 1880
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jaunas vyriškis A iš Pajiesio k., Garliavos apyl., 1880 m.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 260-261, Nr. 109
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 109
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 187-188
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Paaiškinimas: b r o 1 i u s – orig. išn. (vokiškai) Reikia: sūnus