NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9036&OId=6233

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas diedas gyveno su boba pagal girią ir turėjo vieną sūnų. O tas diedas turėjo dvylika milijonų tūks­tančių pinigų. Ir tą vaiką savo leido in klesas; išmokino visokių kalbų ir visaip rašyt ir skaityt. Dabar užaugo tas sūnus ir buvo labai didelis girtuoklis*.
Dabar jis išėjo į vaiską. Ale jis, kaipo papratęs, stu­dentu būdamas, uliavot, tai jam sunku labai vaiske būt. Siunčia pas tėvą gromatą, sako:
– Tėveli, atleiskit man penkis tūkstančius milijonų pinigų, tai aš būsiu aficėras.
Dabar atsiuntė tėvas pinigų, kiek jis pratendavojo. Ir jisai sau uliavoja, vyresniuosius čestavoja ir in savo vietą an vartos parsisamdo. Dabar jisai jau pragėrė, prauliavojo visus pinigus. Vėl siunčia pas tėvą gromatą ir prašo pinigų, sako:
– Atleiskit man, tėveli, šešis tūkstančius milijonų pinigų, tai aš būsiu jenarolas.
Jau dabar pas tėvą tiktai liko vienas tūkstantis pini­gų. O jisai dabar vėl uliavoja su vyresniaisiais, kaip pir­ma, jau ir tuos pinigus prauliavojo. Dabar vėl siunčia pas tėvą gromatą ir prašo pinigų ir sako:
– Tėveli, atleisk man pinigų, aš būsiu karalius. Be pinigų negaliu inteit, bo man kaštuoja drabužis insitaisyt.
Ale tėvas atsakė:
– Daugiau aš jau tau neduosiu. Žinokis tu sau ten.
Ale jau dabar ir tuos pragėrė pinigus. Nori bėgt iš vaisko, ale neturi nė vieną kapeiką prie savęs, negali nė išbėgt, ale tik tiek, kad buvo labai gražus ir didelis lygus vyras.
Dabar buvo suvažiavimas daugelio karalių. O jis buvo tuo tarpu ant vartos po karaliaus palociais. Terp savęs karaliai šneka. Viens sako:
– Mano vaiskas gražiausias.
Kits sako:
– Mano da gražesnis.
Teip visi bešnekėdami ais pažiūrėt. Išėjo vienas ka­ralius pažiūrėt, rado tą girtuoklį ant vartos bestovintį. Jam patiko, kad gražus vyras buvo, dovanojo tris šimtus dolerių pinigų. Dabar jis mislyja sau: „Jau dabar bėgsiu iš vaisko“. Jam bemislyjant, išeina ir kits karalius, ir tas dovanojo pinigų. Teip ir trečias dovanojo pinigų. Dabar jau jis turi pas save pinigų, o sako: „Tik bėgsiu iš vais­ko“. Ale žiūri, ateina du jenarolai ir šnekasi terp savęs kaži kokiuom liežuviu; jie mislyja, kad toks prastas žalnėrius nieko nesupranta. Vienas sako:
– Aš buvau tokiam mieste pas kupčių, tas kupčius turi dukterį, kad aš už vieną pažiūrėjimą daviau penkio­lika tūkstančių raudonųjų.
Kitas sako:
– Ir aš buvau. Aš tik pasisveikinau, daviau penkio­lika tūkstančių raudonųjų.
Dabar tas žalnėrius atsiliepė:
– Oi jūs durniai! Kad aš turėčia penkiolika tūks­tančių raudonųjų, tai aš ją sau už pačią paimčia.
Teip perpyko tie du jenarolai! Ant rytojaus nuėjo pas karalių, apskundė žalnėrių, kad juos toks prastas žal­nėrius išdurnino. Pašaukė karalius tą žalnėrių, sako:
– Kam už save vyresnius durnini?
O jis sako, kad jie durni:
– Vienas už pamatymą panos davė penkiolika tūks­tančių raudonųjų, kitas – už ką jam davė ranką pasisveikyt, davė vėl penkiolika tūkstančių raudonųjų. O aš atsakiau: „Jūs durniai! Kad aš turėčia penkiolika tūks­tančių raudonųjų, tai aš ją sau už pačią paimčia“.
Teip karalius padarė kontraktą, sako:
– Duodu tau čėso ant metų ir penkiolika tūkstančių raudonųjų. Kad tu ją nepaimsi už pačią, tai aš tave ati­duosiu ant kartuvių.
Ir išleido jį.
Tas žalnėrius mokytas, niekur neprapuls. Nuėjo jis in tą miestą ir nuėjo tiesiog pas tą kupčių. O tas kupčius laikė numarus dėl svečių. Dabar tas žalnėrius pasiėmė sau vieną numarą, ale kad labai brangus, ant paros kaš­tuoja trys šimtai rublių. Tai dabar padarė tas kupčius balių, o jis turėjo pažintį* su visais karaliais, ir ta jo duk­tė turėjo vieną karaliūnaitį jaunikį. Teip tas karaliūnaitis su ta pana vaikščioja po sodą. Ir tas žalnėrius tenais kaip galėdamas įsmuko in tą sodą. Klauso, kaip tas karaliū­naitis šneka su ta pana kažin kokiuom liežuviu, kad to­kio tam krašte nė girdėt nebuvo. Teip sako:
– Ateik tu šiąnakt pas mane.
Ale tas karaliūnaitis atsako:
– Kaip pas tave ateit?
O sako:
– Nueik pas ziegormistrą, tenais mano paduotas ziegorėlis, tas kaštuoja už pataisymą penkiolika tūkstančių raudonųjų. O kaip ateisi po mano langu, tai berk tris kar­tus su žirniais in langą, tai aš suprasiu, kad jau tu čia, tai aš tave įleisiu.
Ale tas žalnėrius viską suprato, ką tik jiedu šnekėjo. Teip nubėgo pas tą ziegormistrą, užmokėjo penkiolika tūkstančių raudonųjų už tą ziegorėlį. Bo tas teip lygiai ėjo, kaip tos panos. Bo jam reikėjo ateit dvyliktą adyną naktyje. Ale jis biskį pasiskubino pirmiau to karaliūnaičio. Nuėjęs bėrė su žirniais į langą. Ta pana išgirdus atidarė langą. Tas žalnėrius tenais inlipo pas tą paną, užsidarinėjo langus. Žvakės neuždegė, kad nieks nematy­tų. Dabar ėmė juodu tuojaus sugulė in lovą. Po viskam [ji] sako:
– Ar mažu tau brokas pinigų namo parvažiuot?
Tai sako jis:
– Biskį man brokuoja.
Tai ji jam sako:
– Čia yra mano kufarėlis. Kiek tau reik, gali pasiimt.
Ale klauso, kad vėl į langą bar bar bar bar bar, tai da­bar jisai sako:
– Oi, kas čia dabar yr?
O ji sako:
– Turbūt tas driskius ką nors suprato!
Teip jis sako:
– Ar neturi čia su kuom liet?
Ta pana ištraukė iš po lovos urinolą. Ir klauso – ant­rą kartą vėl bar bar bar bar bar! Dabar atidarė ta pana langą. O tas karaliūnaitis jau ir lipa per langą. Tas žalnėrius, paėmęs tą urinolą, kaip liejo an akių tam karaliūnaičiui su tais šūdais, tas karaliūnaitis nupuolęs sako:
– Kad tu supleškėtum! Prigavus mane, sudek tu! Jau aš daugiau tik pas tave neateisiu.
Nuėjęs prie šviesos, žiūri, kad jis visas šūdins. O tas žalnėrius, priėjęs prie tos skrynios, kaip tik jis išmislyjo, teip jis ėmė tuos pinigus, kišo in antį, in aulus, in kešenius, kur tik jis galėjo, – tiek jis tų bumaškų ėmė. Dabar ėmė jam ištrūko guzikas iš jo mandieros* ir nupuolė ant grindų*. Klauso ta pana, kad nubarškėjo po lova, klausė:
– Ką pametei?
Sako:
– Oi, ziegorėlis nupuolė.
Tai ta pana sako:
– Paimk mano ziegorėlį, čion ant kamodos guli.
Tas žalnėrius pasiėmęs intsidėjo ir tą. Jau jis dabar turi abudu jos ziegorėlius.
Dabar jis nuėjo į miestą, nusipirko sau gražius dra­bužius, kokie prie jo pritiko, pasisamdė sau lekajų, ba jau jis pinigų turi daugybę*. Parėjęs į savo numarą, ėmė pinigus susikrovė sau.
Ant rytojaus aina ponas kupčius, peržiūrėdams numarus, randa jį ten ant stalo berašant. Priėjęs kupčius žiūri, kad jis rašo tokius raštus, kad ir jis kupčius. Tas kupčius, katro numarai, turėjo aštuonis šimtus akrentų. O jis žiūri in to jauno kupčiaus raštą, kad jis laukia pa­reinant savo septynių šimtų akrentų in tą miestą. Tas kupčius mislyja sau: „Na na, aš gerai bagots, ale ir čia ne biednas kupčius“. Parėjęs int savo pakajus, papasa­kojo visiems šeimyniškiam, kad yr numaruos bagotas kupčius, turi septynis šimtus akrentų, laukia pareinant in tą miestą su tavorais.
Atėjus kitai nakčiai, ėmė tas žalnėrius rokuot pinigus tūkstančiais milijonais, kaip tik jis galėjo. An rytojaus ta pana skundžiasi tėvui:
– Kas čia toks do viens už sienos turi numarą paė­męs?! Aš negaliu miegot, rokuoja pinigus tūkstančiais, milijonais, korpusais, tai aš negavau šiąnakt per visą naktį atilsio.
Teip tėvas nuėjęs sako:
– Perstok, susimildams, rokundas* daręs, mano duktė negali miegot.
– Gerai, gerai*, – sako, – aš galiu sustot.
Teip ir jis nuėjo ant atilsio.
Ant rytojaus atėjo tas senas kupčius to jaunesnio, katro duktė toje buvo, prašyt jį ant pietų. O jis paliepė lekajui, kad jis neimtų tas bumaškas, katras jis numetė po stalu ant žemės, dabar pats atsigulė į lovą. O lekajus šluoja lauk pinigus. Sako senas kupčius:
– Ką tu darai? Pinigus lauk šluoji!
O lekajus sako:
– Turi mano ponas be skaitliaus* pinigų.
Sušlavęs in šūpelį, nunešė ant šąšlavyno ir išmetė. Tas kupčius išėjęs susirinko tuos pinigus. Nunešęs in pakajus, rodo savo sūnui ir visiem:
– Turbūt tas kupčius turi labai daug pinigų, kad jo nė lekajus neima.
Dabar nuėjęs pats kupčius šaukt tą žalnėrių ant pietų. Žiūri, kad da ponas guli. Lekajus sako:
– Netrepsėk čia, mano ponas, per naktį pinigus rokavęs, atsigulė.
Teip bešnekant, atsikėlė tas ponas, nusiprausęs nuėjo ant pietų. Klausinėja kupčius, sako:
– Ar da jaunikis, ar jau ženotas?
Tas žalnėrius sako:
– Jaunikis da ėsu.
Klausė kupčius:
– Kodėl nesiženyji?
O šis sako:
– Bile kokios nenoriu imt, o tokios, kokia man pa­tiktų, da negavau.
Dabar ta pana vėleig prašo pas tėvą, kad vėl balių darytų. Kaip padarė tą balių, susivažiavo daug kupčių ir karalių. O gromatą nusiuntė pas tą karaliūnaitį, pas tą jaunikį, ale tas nė jokią žinią atgal nedavė. Čia ant ba­liaus visi karaliai ir ponai. Vieni duoda penkiolika tūks­tančių raudonųjų už pamatymą kupčiaus duktės. Davė ir tas žalnėrius. Kaip ėmė šokt, viens teip nemoka šokt, kaip tik ta pana ir tas žalnėrius, ir nė vieno tokio gražaus jaunikio nė panos nebuvo, kaip tik tas žalnėrius ir ta pa­na. Vienas karalius sako:
– Kad mano žentas būtų, tai aš pusę žemės rašau.
Kitas sako:
– Kad mano žentas būtų, aš visą žemę rašau.
O kupčius sako:
– Kad mano žentas bus, rašau septynis šimtus akrentų su tavorais, su žmonims, su viskuom.
Kaip išėjo į sodą tas žalnėrius su ta pana ant špacėro, po sodą vaikštinėdami, pradėjo kalbėt kažin kokiuom liežuviu. Sako pana in jį:
– Ar ne per ilgai vaikščiojam?
Tas išsiėmė ziegorėlį iš kešeniaus. Ta pana pamatė, kad jos ziegorėlis pas jį. Pradėjo klaust ir kito ziegorėlio, tas parodė jai ir kitą. O ji rado po lova in to ziegorėlio vietą cino guziką, tai ji tada labai persigando, nežino­jo, kas pas ją buvo. Dabar ji dažinojo, kad tai šis kupčius. Dabar sako:
– Kad pradėjai, tai ir laikyk.
Nuėjo atgal į pakajus. Aidami pradėjo šnekėt. Sako pana:
– Žiūrėk, kad rytõ dieną ant dvyliktos adynos būtu­mei sode. O aš liepsiu tarnaitėms* išnešt mano lovą pravėdyt. O kaip jau aš žiūrėsiu ant ziegorėlio ir numanysiu, kad jau tu lovoj, tai aš sakysiu: „Jau lietaus užeina, skubykit ko no greičiau, neškit mano lovą int stanciją, kad nesulytų“.
O ta lova buvo teip uždaroma, jis įsilindo. Kaip atėjo čėsas, kaip suriko pana:
– Neškit mano lovą, jau čėsas, išdžiūvo gana, jau lietus netoli, sulis.
Tai kaip paėmė tarnaitės tą lovą, atitempė ir tą jos jaunikį, toj lovoj gulintį. Tuoj užsirakino duris ir langus užsidarinėjo, ir pasiliko jiedu tam pakajėly. Paskui kaip ji gavo čėsą, teip jį iš ten išleido. Jis, sėdėdamas savo numare, vis rokuoja ir rokuoja pinigus. Vėl tėvs ateina šaukt jįjį ant pietų.
Po to ir veseliją padarė, apsiženyjo jie. Dabar sulaukė kupčius ir akrentų savo. Važiuoja pas vaitą žentui užra­šyt septynis šimtus akrentų pasogos. Jau tėvas išleidžia dukterį su žentu važiuot su tais akrentais namo.
Parvažiavus namo, jis paliko pačią akrente, pats pa­bėgo į miestą. Tuojaus nupirko no vieno didelio jenarolo namus su žmonims, su rakandais*, kas tik priguli į gyvenimą. Dabar ėmė uždėjo an tacos brangių daiktų ir ranka po ranką ėmė už tacos, nešė karaliui dovanų, pasirodydams, kad jau ženots parvažiavo. Karalius, pa­matęs jo pačią, ir karalienė teipjau davė po penkiolika tūkstančių raudonųjų už pamatymą.
Tuojaus po to susiėjimo nuvilko jam gražius drabu­žius, o apvilko prastais drabužiais, kokiais jis slūžboj buvo. Tada jo pati pamatė, kad jau prapuolė, pradėjo par­puolus verkt. Tada karalius sako:
– Jonuk, dabar turi pasveikyt savo sėbrus* ir visus vyresniuosius.
Paėmęs pinigų, parvežė labai daug arielkos ir pasta­tė ant pleciaus. Ir, ėmęs pirmutinį šnapsą, neužsveikino kitų, ale sakė:
– Sveiks, Jonuk!
Ir išgėrė. Kitą pripylęs, pradėjo gert no mažiausio žalnėriaus. O čia buvo ir kraučiai su drabužiais. Kaip tik pradėjo gert šnapsą vis aukštyn, ir pradėjo karalius šaukt, kad mainytų drabužius no prasčiausio žalnėriaus ant ka­pitono, no kapitono ant jenarolo: teip vis aukštyn pasto­jo vyriausiu jenarolu prie paties karaliaus. Po kelių mė­nesių apsirgo karalius smertine* liga. Dabar rašo Jonu­kui visą žemę, ir pastojo tep karalium.
Begyvendami ilgą čėsą, klausė pati:
– Ar tu turi tėvus?
Jisai sako:
– Turiu.
Siunčia pati, kad jis važiuotų parsivežt tėvus čia. Pa­ėmė karalius su savim vienuolika jenarolų, ir jojo raiti pas tėvus. Ale atjojus daugel kelio, užjojo į vieną girią labai didelę. Čia jie vidury girios rado karčemą, čion apsinakvojo. Visi jenarolai susėdo su tos karčemos gaspadoriais grajyt kortoms, o toj karčemoj buvo dvylika žmogžudžių*. Ale laimė* karaliaus, kad nėjo grajyt su jais: kaip tik viską pragrajino jenarolai, pradėjo bartis, tuojaus atidarė skiepą, ir visi jenarolai tenais nuskam­bėjo. O karalius, tai pamatęs, tik su vienoms kelinėms* išbėgo in girią. O jis žinojo, kad jau už tos girios jo tė­vai gyvena, jis tą girią gerai žinojo, bo čia ožkas ganė. Parbėgęs namo, įlindo į kaminą ir tuojaus in pečių. Te­nais nuvargęs užmigo pečiuj.
Ant rytojaus išeina bobutė pečiaus kurt, žiūri, kad žmogaus kojos. Nusigandus atbėgo į grinčią, šaukia savo dieduką, kad aitų žiūrėt, kas ten pečiuj do žmogus guli. Dieduks išėjo. Prisikėlė, išlindo – žiūri diedukas, kad jo sūnus. Tada pradėjo bartis:
– Šelmi, parbėgai iš vaisko, o kaip dažinos, kad tu namie, bus bėdos.
Tada davė į sprandą ir nuvarė ožkų ganyt.
Pati, nesulaukdama karaliaus parvažiuojant, pasiėmus mapas ir daugel vaisko ir vežimų, važiavo karaliaus ieš­kot, apsirėdžius vyriškais drabužiais. Ale papuolė ir jai nakvot toj karčemoj. Dabar ji žiūri, kad čia koks drabu­žis kabo ant sienos. Priėjus pažiūrėjo, kad jos vyro dra­bužis, ba buvo su pravarde ant pamušalo. Tada nusigan­dus mislyjo, kad jau jos vyro gyvo nėra. Tuojaus liepė pagaut tuos vyrus tos karčemos. Ale tie vyrai turėjo to­kias skyles iš sklepo in girią ir išbėgo visi. Tada vienas žalnėrius sako:
– Ką man karalienė duos, tai aš tuos žmogžudžius paršauksiu?
Karalienė atsakė:
– Aš tave vyresniu padarysiu.
Žalnėrius išėjęs užšvilpė – visi vyrai iš girios parėjo. Karalienė ėmė klausinėt, kur tie vyrai, ką čia nakvojo. Žmogžudžiai sako:
– Mes užmušėm vienuolika, o vyriausias išbėgo.
Tada žalnėriam liepė sušaudyt žmogžudžius. Paskui ėjo į sklepus, rado tuos vyrus skiepe negyvus ir labai daug pinigų, drabužių, arklių, vežimų vis sklepuose rado. Ir sukinkė arklius į vežimus ir karietas ir supylė visą gėrybę ir važiavo ieškot karaliaus, bo buvo pasirašius, kokiam kaime gyvena jos vyro tėvai.
Atvažiavo, apstojo vaiskas grinčiukę. Boba, pamačius tiek daug vaisko, ėmė rėkt. Paskui ėmė šaukt, kad ne­rėktų, tik pasakytų, kur karalius. Sako diedukas:
– Pas mus karaliaus nė vieno nėra, tik mano sūnus parbėgo iš vaisko, dabar ana pagiry ožkas gano.
Tuojau žalnėriai, paėmę karietą, nuvažiavo parvežt karaliaus. Ožkos, pamatę tokią daugybę vaisko, į girią nubėgo. O jis pas ugnį šildėsi. Žalnėriai priklaupdami ėjo prie to piemens, paėmę parvežė į tą grinčiukę. Tuo­jaus padarė pirtį*, išprausė, apvilko gražiais drabužiais. O įėjęs pas tėvą, klausė:
– Ar pažįsti mane? Sakei, kad aš pragėriau tavo pi­nigus, aš tau sakiau, kad aš jau karalius.
Paskui, paėmęs no pačios, dovanojo tėvui labai daug pinigų, kad galėjo tėvs pirkt didelį dvarą. Teip ir Jonuks per savo kytrybę stojosi karalium.

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 293-301, Nr. 121
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 121
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 212-219
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvos istorijos instituto leidykla

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: palyg. Nr. 117. Smarkiai su­ambrinta. Pasakojimas. K. Brugmano pastaba: papasakojo jaunas vyriškis B iš Pajiesio k., Garliavos apyl., 1880 m. Paaiškinimai: girtuoklis – orig. pijokas pažintį – orig. znaimastį mandieros – orig. sartuko grindų – orig. padlagos daugybę – orig. be čioto; orig. išn. (vokiškai) T. y. rusiškai bez sčiota „be skaičiaus, be galo“ rokundas – orig. rachunkus gerai, gerai – orig. Ofšium, ofšium; orig. išn. (vokiškai) netiks­liai paaiškinta, jog tai – iš rusų o vsiom b e skaitliaus – orig. be ščioto tarnaitėms – orig. nenkoms rakandais – orig. nočynoms sėbrus – orig. tavorščius smertine – orig. smertelna žniogžudžių – orig. razbainykų laimė – orig. ščėstis kelinėms – orig. gatkoms pirtį – orig. laznę

Atgal